Gal kitų gyvenimas ir tvarko pats save ar aplinka tvarko jį. Pas mane jis nei pats tvarkosi, nei kiti jį tvarko. Jis kažkoks nenormalus. Jis mano, tai čia jau pirmas nenormalumas, bet.

1. Jis mano.
2. Jis nuobodus išėjus iš ligoninės.
3. Jis nesiruošia gerėt.
4. Jis dažnai būna depresuotas. Kartais atrodo, kad ne man paauglystė, o mano gyvenimui. Pats nežino ko nori.
5. Jis bailys. Visiškas. Kaip ir aš, bet jis didesnis bailys.

Prieš ligoninę viskas lyg ir gerai buvo, nu tas gerumas toks, kad norėjau daryt, sportuot, mokintis, tiesiog džiaugtis gyvenimu. Dabar, ech. Dabar viskas per daug ramu. Sportuot bijau eit, nes cukraligė toks daiktas, kad su ja sunku susitart. Neatsistosi prieš ją ir nepasakysi:

- Dabar, tu, klausyk. Aš noriu sportuot, noriu numest svorio, susitvarkyt odą. Durne, nedarai nesąmonių ir gražiai, bei tvarkingai tyliai sėdi kamputyje. Kaip ir buvo iki tol, kol tavęs nepradėjo šert neaiškiais vaistais.

Tokio monologo nebus. Ne cukraligė priklausoma nuo manęs, o aš nuo jos. Nors turėtų būti atvirkščiai. Tiesiog per daug bijau dėl savo savijautos. Šiandien per ligą nukentėjo dvi pamokos. Turėjau hipoglikemiją per informatiką ir anglų. Galvot nieko negalėjau. Negalėjau susikaupt.

Paviešinsiu planus kitos savaitės. Galbūt bus stimulas ir motyvacija, kad būtinai reik bent pradėt įgyvendint visus punktus.

• Pirmadienį atsiskaitau geografijos skolas.
• Nuo pirmadienio (blogiausiu atveju) pradedu vėl sportuot. 6 kartai į savaitę pageidautina.
• Pradedu meluot daktarams. Mažinu drastiškai vaistų dozes, bet į užrašus rašau tokios kokios TURĖTŲ būti.
• Atiduodu pirmadienį laišką draugui. Jį sumušu. Ir pasakau, kad pasiilgau.

Mano mielas. Pasiilgau. Mano mielas, Juozapai. Mano mielas, broli. Mano mielas. Pasiilgau.

Šiandien mano diena savotiškai keista. Visos jos tokios. Šiandiena kaip mano plaukai. Keisti, stori, ryžai rudi.
Pilna ta žodžio prasme tingėjau lyst į uniforminį sijoną todėl pasiėmiau savo juodąjį, užsidėjau juodą maikę. Ne man ne depresija. Noriu tiesiog jaustis ne tokia stambi. Per tris savaites ataugau 4kg. Per daug kaip per tokį trumpą laiką.
Bijau eit sportuot vėl sveikatos. Rytoj pas daktarę, o po to užsiimsiu legaliu melu. Mažinsiu vaistus, didinsiu fizinį krūvį ir t.t.
Mokykloj kaip mokykloj. Na keista tik tiek, kad matematikė manęs pasiilgo. Tik atėjus į klasę pasigirdo: o Monika tai jau sveika, ar ne? Tokio pobūdžio klausimai glumina ir labai. Ne nepasveikau ir niekada nepasveiksiu. Suprantu. Mandagumas.
Rytojui reikėjo padaryt mokymosi planus. Na ką. A lygiu kalsiu: lietuvių, matematiką, informatiką, istoriją.

Ryt 5 pamokos, namai, treniruotė, dakatarai..

Šiandien man pasaulis sukosi gal 6 kartus ir vis į skirtingas puses. Keista ta paauglystė. Žinau, kad su manim be proto sunku dabar, ypač suaugusiems draugams. Draugui. Kuris visą tai pergyvenęs, kuris nori tą gyvenimo periodą kaip ir pamiršti, bet vis aš su savom bėdom.

1 posūkis.

Nuėjimas į mokyklą ir atsėdėjimas 6 pamokų. Na dar du kontroliniai ir kalnai pratybų visokių.

2 posūkis.

Ištverti pažįstamų “kaip jautiesi?” ir ignoravimą draugo. Teisinosi, kad nepastebėjo. Nežinau, gal.

3 posūkis.

Kalantos minėjime pamesti klasiokai ir tekinom į mokyklą. Gerai, kad iki mokyklos 10 min.

4 posūkis.

Kontrobandinis šokoladas. Klinikos. Sesučių neatpažinimas. Nauji veidai ir pažįstami. Pasirodo ir blondinės nori vairuoti.

5 posūkis.

Grįžt su žema glikemija namo, nenusivožus ir neprisidarius ko nereikia.

6 posūkis.

Pokalbis su geriausiu draugu dėl problemų. Dėl bernų. Dėl kompų. Dėl mašinų. Pasidarė lengviau, bet vis tiek sunku.

Iš skype:

[20:32:30] :3 : visiems gera nebūsi

Kas tiesa, tas ne melas. Stengiuos visiem būt gera, stengiuos visiem padėt. Dažnai už tai nieko negaunu, bet ir nenoriu gaut. Tiesiog kartais per daug sunku pačiai apsispręsti, ką daryt, ką rinktis ir kaip pasielgt.

Kaip aš norėčiau turėti..

Nuoširdžius, tikrus draugus, kaip anksčiau..

Keista diena. Pirma mokslo diena po klinikų šturmavimo. Du kontroliniai done. Paskaita apie R.Kalantą. Patiko dailės mokytojo įspūdžiai, pasirodo su žmona susipažino per tus įvykius. Gražios metinės. Šiaip dailės mokytojas kalbėt tikrai moka ir pasakoja įdomiai.

Namų darbų daugiau negu reikia. Nuotaikos juos daryt nėra. Kodėl? Na draugai nusisuka. Tiksliau draugas. Vienas geriausių ir artimiausių draugų. Tie vaikiški pasiteisinimai.. Per pusmetrį “nepastebėjo” manęs, nepamatė.. Vakar neparašė.. Laukiau, kaip kvailė iki vidurnakčio, nes pažadėjo parašyt, pašnekėt. Pažadėjo. O pažadas man, lygus niekam. Lygus apvaliam nuliui. Man susidaro toks įspūdis. O pasiteisinimai tokie vaikiški..

Eidama laisvės alėja priešais jau pamačiau jį šmėžuojanti su panele. Galvojau praeis ir nepastebės. Kur tau. Išleido tokį prislopintą: o Mooonika.. Aš po nosim sumurmėjau sveikas ir nuėjau savais keliais.

Klinikose aplankiau kitus debiletikus. Nuvežiau kontrobandinio šikoledo. Visi laimingi. Man galiausiai važiuojant namo nukrito cukrus po norma. Maisto neturiu, pinigų irgi, o dar pareit namo reikia. Tai vaistinėj į skolą gavau hematogeno ir parėjau. Dabar skauda galvą nuo žemo cukraus, širdį, nes prarandu artimą žmogų ir nebežinau ką daryt. Prašau bloger`iai patarkit. Ką daryt, kad neprarast geriausio draugo, vieno iš artimiausių draugų. Prašau. Padėkit. Aš nebeturiu vilties. Nebeturiu jėgų net verkt. Tiesiog skaudu.

Šį kartą manęs ten nebuvo -
Aš tik galbūt
Per arti priėjau
Galbūt šiek tiek per vėlai..

Iš tos nevilties, kad neturiu kompiuterio ir interneto pradėjau blog`int savo užrašinėje.

2012.04.21

Nenorėjau nieko išgasdinti, nenoriu ir dabar. Dabar tiesą sakant nenoriu nieko. Aplink girdžiu patyčias, viduj viskas griūna. Planai sugriuvo, dabar griūnu aš pati.

2012.04.22

Trečia para kaip Klinikose. Miegu, valgau, leidžiuos vaistus ir skaitau. Perskaičiau jau dvi knygas, skaitau trečią “Leo ir Emi” I dalį. Blemba visur meilė. Ten pora laižosi, tam nesinori rašyt, nes su antra puse, kitas neatrašo dėl tos pačios priežasties. Dainos, knygose žodžiai ir sakiniai visur meilė, meilė, meilė. Prisiminus pokalbius apie tai vėl klausimai galvoj, why aš nenoriu nieko turėt, why nieko nemyliu, why, why, why. Tai žudo.

2012.05.01

Nežinau kur lyst, kur dėtis. Kodėl aš negaliu būt bent 5% būt normali. Užkniso patyčios.

1. Apstinentė. Blet kaip juokinga.
2. Nerūkau. Tai net į lauką nesikviečia kartu.
3. Ateistė. Gal šalia manęs žmonės velniais virsta?
4. Skaitau knygas. Žiūrkė?

Viskas taip nusibodo. Tos patyčios. Ta klinikų palata. Daktarai. Kraujas. Kraujas. Antibiotikai. Kraujas. Insulinas.. Bet namo nenoriu.

Turiu nuosavą paršą. Na perkeltine žodžio prasme. Geriausias draugas tapo kiaule.. Pradėjo išsisukinėt (ieškot atmazų), kad neaplankyti klinikose. Pradėjo neberašyt nuoširdžiai, pradėjo meluot. Jaučiausi palaužta, kadangi tikėjausi, bet nuoširdžių žinučių, ar bent linkėjimų per pažįstamus kurie lankė mane. Juk neprašiau, kad sėdėtų pas mane dienom, kad važiuotų kelis kartus pas mane. Prašiau tiesiog nuoširdumo ir truputį supratimo. Deja negavau nieko. Tik per barnį išsiaiškinau, kad nelanko dėl to, kad panelė nelabai leidžia. Ech, norėtų tai aplankytų, be jokių išsisukinėjimų.. Deja.. Plius dar sužinojau, kad mano problemos jį nervuoja.. Reikėjo mielasis, anksčiau pasakyt, būčiau visiškai nieko nepasakojus, jei aš tau tik problemas sudarau..

Dabar nežinau, skaudu, viskas viduje plyšta, suauga ir vėl plyšta.

Normalaus, nuoširdaus susirašinėjimo nebuvo jau gerus du mėnesius. Susitikę normaliai, pasikalbėt ar tiesiog pabūt buvom tik sausio viduryje.

Ką daryt, jei jaučiu, kad prarandu geriausią draugą? Vieną iš artimiausių draugų? Paleist jį ir ieškot kito? Bandyt vienai išsaugot draugystę? Iš vis nieko nedaryt?

Patarkit!

2012.04.20-2012.05.11

Endokrinologijos vaikų skyrius.

Keista kai vienu gulėjimu išleidi ir pasitinki tris kartas žmonių. Na kaip suprast tas kartas? Tai, kad mano palatoje likusiose 5 lovose tris kartus keitėsi žmonės. Visam skyriuje keitėsi veidai.

Tik paguldžius ir atsigavus pilnai po narkozės. Supratau. Bendraamžių yra, bet jau susibendravę. Pora parų prie lašinių ir po to “paleido” mane į laisvę.. Išvažiavo šaika, liko pavieniai žmogeliukai. Su pirma pradėjau bendraut Dovile. Miela pana. Serga cukralige jau 4 metus, eidavom siaubt vaistinės, kai nervai neišlaikydavo nuo ale dietinio maisto klinikose. Tačiau greit išvažiavo. Nors..

Atvažiavo kiti. Buvo ir bernų. O aš aišku vieną įsižiūrėjau. Na iš išvaizdos man jis patiko, bet kai prasižiojo daugiau nieko nesinorėjo, tik paprašyt, kad užsičiauptų. Susirado jis draugelį ir eidami per skyrių palaikydavo tokį dialogą:

- Kur?

-Va.

Kadangi jie abu bendravo su tokia peroksidine žmogysta, su palatos draugėmis pradėjom šaipytis.

-Kur?

-Va.

-Kurva 406.

Tada jau apsiramino, o galiausiai ir išvažiavo namo. Visi ir bernai, ir barbie girl. Atvažiavo po to sanatorijoje susipažinusios Milena ir Selina. Draugės. Galvoju kapūt man. Liksiu forever alone. Nope. Priėmė ir bendravom, kažkiek. Tačiau stūmė ir tyčiojosi gana daug iš manęs. Kitą dieną atvažiavo jų draugas Darius. Suslikas, negalvodamas šnekėjo, pastoviai būdavo panų palatoje, kadangi savoj gulėjo vienas ir baisiai buvo jam nuobodu. Vieną popietę, sėdint man “žaidimų” kambaryje. Kampas ten, o ne kambarys. Užkliuvo man už akių trys bernai. Vienas žaidė PSP, o kiti du buvo sukišę nosis į išmanųjį plytgalį. Pasidomėjau kas per plytgalis, pasirodo hakeris vienas iš bernų, nusilaužęs kalnus žaidimų. Pradėjom šnekėt apie kompiuterius ir apie žaidimus, po to apie mašinas ir t.t. Išvadino mane bernu n kartų per tą gulėjimą. Tegu, jei jam taip atrodo.

Po to pradėjom rinktis pas jį palatoj. Laužėm gliukomatį. Iškraudinėjom išmaniuosius telefonus, šnekėjom apie nieką. Dažniausiai būdavom tryse, po to 5, o galiausiai 7. Galiausiai viskas išsirutuliojo taip, kad aš buvau jo sofa. Taip gulinėjau berno lovoj su bernu. Nors pati nesijaučiau nei nepatogiai, nei gėdijausi, bet vis tiek aplinkinių komentarai, aplinkinių žvilgsniai svilino. Galima sakyt, kad turėjau klinikų romaniūkštį. Tikėjausi, kad viskas baigsis skyriaus palikimu ir sugrįžimu į savo “normalųjį” gyvenimą, tačiau antra diena, gaunu daug žinučių, ir šiaip. Man rodos prisižaidžiau. Teks daužyt bernioko širdį. Nenoriu aš dar romantinių santykių, nors noriu, bet tikrai nenoriu, kad pirma meilė taptų per atstumą, ir man prireiktų daug laiko jį pamilt. Na, man jis tiesiog pažįstamas ar draugas. Jei būtų kažkas daugiau, manau viskas greitai baigtųsi. Kodėl? Atstumas. Nėra daug bendrų interesų. Jaunesnis. Žemesnis. Na tiesiog n priežasčių, kodėl net negalvoju apie jį kaip apie berną. Buvo gera, buvo šilta. Jaučiuos kurva, bet dzin. O dabar grįžtam į realybę.

Be kompiuterio tris savaitės praleistos Kauno Klinikose. Jokio padoraus susisiekimo su visuomene. Į lauką net neišleisdavo, nes matot atsakomybė.. Bet kas buvo tas. Gal viską iš pradžių? Kas dužo, kas kūrėsi, kur reikėjo daug jėgų, stiprybės, nes neturėjau momento.

2012.04.19 23.30

Pakilo temperatūra, gumbas supūliavo. Mamos nuosprendis negailestingas. Klinikos. Tėvas girtas, nenuveš. Pėškom. Hmm. Naktis, plius koją skauda. Kvietėmės greitąją. Akcija atrakcija vadinasi. Parašiau dviem artimiausiam draugam, kad mane pjaustys  ir išvažiavau.

Prieš tai dar mamos išprašiau, kad neguldytų į endokrinologinį, nes ten bus didelės nesąmonės ir bus blogai.. Tačiau..

Atvažiavus į klinikas pirmoje eilėje patekau į chirurgijos skyrių, įvedė kateterį ( iš 3 karto) pamaigė tą guzą ir paguldė į palatą. Po 5 min. nuo paimto iš venos kraujo atlėkus daktarė pranešė, kad gliukozė kraujyje 20 ir, kad negalės operuot naktį. Nuvedė į renimacija. Taip, taip aš savom kojom nuėjau į renimaciją. Dar spėjau parašyt kelis sms, kad nesinervuotų, jog nerašysiu, nes renimacijoj. Renimacijoj pastoviai keitė lašelines, pylė į mane natrį, kalį ir cinką. Dar kažką pylė. Žodžiu, keistas jausmas, kai tave troškina, o po pusvalandžio tu gert nebenori, nors nieko negėrei.

Po to operacija. Narkozė į veną. Aš kaip visada prieš operaciją noriu miego baisingai, be jokių tablečių ir smingu net nepradėjus leist narkozės, dar visiem labanakt pasakiau

Atsibudau vėl renimacijoj, vėl pilna lašinių. Daugiausiai buvo jei neklystu 6 vienu metu. Plius insulinas į veną.

Pasakė, kad tuo atvažiuos endokrinai pasiimt manęs. Nusiteikiau, kad kitaip ir nebus. Atvažiavusios sesutės nepažino manęs, bet po šio gulėjimo, manau tikrai nepamirš.

Pasiėmė endokrinai ir prasidėjo.. Kituose įrašuose po gabaliuką įvykių, po gabaliuką ko nors iš klinikų gyvenimo.

Grįžau.

Tvarkydama blogą, pastebėjau, kad šitas įrašas bus 100-tasis. Iškilo klausimas, kaip dar blog`o administracija manęs kaip spamo neištrynė..

Durna diena..

Durna diena, nes durna. Jei taip galima išsireikšt. Jau 19 valandų, o aš nelabai pamenu kas vyko ryte. Ai, taip išsiverčiau iš lovos ir skubėdama apsirengiau, nes reikėjo, tempo, tempo, tempo. Ką valgiau nepamenu, pamenu tik tą faktą, jog valgiau. Važiuodama jau troleibusu suvokiau, kad pėdkelnės yra tos, kurias vakar susiplėšiau per renginio atidarymą. Tiek to, pasukiojau, pasiraitojau ir nesimatė.

Per lietuvių nagrinėjom Grušą per visus galus, kadangi vienintelė iš klasės buvau skaičiusi “Meilė, džiazas ir velnias” tai buvau populiari kaip niekad.Keista buvo tarp dviejų lietuvių sėdint ir braižantis paraštes, kai į klasę įlėkė dvi panos, iš kitos paralerinės klasės ir atėjo pasišnekėt. Į Trakus irgi varo. Na gaila, kad bro bus tik pradžioje, tik atidainuos ir išlėks į Kauną, bet vis tiek. Bus Solveiga, Mona ( ja dvi mokykloj, abi dešimtokės, ir abi bendrauja).

Po to dvi matkės. Sprendėm jau antra pamoka tus pačius pratimus. Na identiškus. Tiesiog nurašai, parodai mokytojai, palinksi galva, kad supratai ir viskas. Tarp tų dviejų matematikų ėjau pas maironiečių mokytoja, pašnekėjom apie nieką ir išsiskirstėm. Mačiau pažįstamus dvyliktokus. J. kaip visada praplaukia, kaip antins ir nepasisveikina, na tipo nematė, o kiti ten tai tipo aš tavęs nežinau. Na nors aš juos žinau ir galiu pasiseilėt į kelis. Patinka, man dideli dvyliktokai. Kuo aukštesnis tuo geriau ir šiaip kuo platesnių pečių. Nežinau, nežinau, man tie pečiai kažkokį saugumo jausmą sukuria. Gal tai tik imitacija, bet paskutines dvi savaites seilėjuosi į bernus su plačiais pečiais. Negražu Monika.

Per kūncę buvom MIO, aišku kava. Monika, Monika, po to galvą skauda tau, bet ne tau reikia kavos būtinai.

Per bio kontrą rašėm. Vienoj vietoj pliusiuką pamiršau padėt, kitur dariau “mano akys plačios ir ausys stačios” šitas metodas padėjo dviejuose užduotyse.

Anglų.. Pasakojo apie pasirinkimus III klasėje, na aš atkomentavau savo, ką žinojau. Buvo vienos mano dialogas su auklėtoja, įsikišant karts nuo karto kokiai klasiokei su kokiu nors debilišku klausimu. Taip pratrynėm geras 25 min., o likusias 15min. darėm klausimo testą. Pranešė “džiugią žinią” kitą antradienį - tikroji anglų patikra, o trečiadienį - tikroji rusų. Smagu? Man taip, kuo greičiau parašyt, atsikratyt tų galvos skausmų ir nert stačia galva į vasarą.

Pasitrynėm aplink stendus maironiečių, tačiau niekas nepanoro mūsų ko nors paklaust, tai nuslinkom į paskaitą. Pataikėm į mediciną. Visai įdomiai. Blogiausiai geriausiu atveju rinkčiausi burnos higieną. O chemijos, fizikos. Sor ne man.

Treniruotėje viskas gerai, nei pavargau labai, nei pailsėjau. Raumenis skauda, bet reikia. Labai reikia. Gražaus kūno.

Ryt kaip nekeista yra du dienos scenarijai:

• Pamokos 5, treniruotė, paskaita, namai.
• Pamokos ?, kelionė į kitą Lietuvos kraštą su bro. Bet šitam scenarijui, tik 10 procentų.

Pafilosofuokim aukštyn kojom?

Aukštyn kojom? Taip man stogas važiuoja, tik nežinau nuo ko. Mokykloje, treniruotėje, einant namo, gulint lovoje, kilo begalės minčių. Šiandien pas mane viskas kyla. Gerai, kad dar ne stovi :D.

• Monika kartoja jau kelis kart, jai patinka tie tikri vyrai. Nelabai tvarkingi, be kvepalų, dideli, o jei dar šukuosena “pabudome ir kelkimės” iš manęs beveik nieko nelieka. Gerąja prasme. Nieko prieš “saldainius” neturiu, tiesiog man norisi vyrą, o ne mažesnį broliuką šalia turėt. Gal dėl to, kad pati ne iš mažų esu? Gal dėl to, kad yra kažkoks neapibūdinamas saugumo jausmas? Nežinau ir nelabai giliniuos. Tiesiog patinka.
• Per paskaitą supratau, kad nenorėčiau pirmos meilės patirt dvyliktoje klasėje. Arba anksčiau prašyčiau, arba po egzų. Meile, ar girdi? Man reik egzus gerai išsilaikyt. O su bernu ant stogo nežinau kas per mokslas būtų, tik tiek žinau, kad tikrai mes ten pitagorų, sinusų ir mejozių nenagrinėtumėm.
• Eidama namo galvojau, reikia daryt revoliucija savo gyvenime. Na ir darau. Visad darau. Bijojau šnekėt prieš auditorija, apsiėmiau vesti renginį apie 100-ui žmonių. Dabar joks renginys, joks viešas kalbėjimas nebebaisūs. Bijojau užkalbint patinkantį žmogų. Užkalbinau. Dabar galiu prieiti prie bet ko ir pradėt diskusija. Nepatinka kūnas, kuriame gyvenu. Pradėjau sportuot, jis keičiasi, po truputį bet keičiasi. Gal po vasaros, gal po metų, gal po dviejų. Turėsiu savo svajonių Monika, bet tada išlįs kiti dalykai, kuriuos norėsiu pakeist. Ir taip keisiu, keisiu, keisiu..
• Žinot, kas labiausiai užknisa, kai krenta svoris? Rūbai. Smagu tada, kai į kelnes prisireikia diržo, smagu, kai gali užsidėt sijoną, smagu, kai išsitrauki prieš du metus pirktus rūbus ir į juos telpi. Smagu, ane? Bet sijonas, uniforminis, kuris buvo siūtas rugsėjo mėnesį, matuotas iki kelių. Vis kyla, kyla, kyla ir nesileidžia. Na virš kelių gerai ir gražu, jau aukščiau nu dar nieko. O dabar, kaip miniakas.. Plius dar galėčiau keltis jį aukštyn, nors jau dabar medžiagos ties liemeniu užsilenkia apie 4cm.. Kas bus toliau? Iš vis aš tam sijone paskęsiu? Apie švarką iš viso tyliu :s

P.S. biologės išmintis, kuri mane labai sutrigdė: nu gražiai, gražiai šiandien atrodai.. Mintyse: o blyn gal ir jus jaudina uniformuotos panos? Turiu čia vieną tokį personažą, kuriam baisiai patinka.

Nelabai į temą, bet bitlai pas mane siaučia šiandien ^_^

Šiandien pilna energijos, pilna pykčio, pilna džiaugsmo, pilna vėjavaikiškumo, pilna savęs, pilna kitų, pilna to jausmo, prieisiu pasakysiu ir nesigailėsiu. Prisiliesiu ir nesigailėsiu.

Jaudulys sužinojus, kad stendui informacija dar net nepradėta tvarkyt. Ir taip tęsėsi iki tos pamokos, per kurią turėjau išvažiuot pas daktarus, buvau pas juos. Stendas vietoj, mokytoja patenkinta.

Daktarai, ką jie. Vos nepasiklydau Dainavos poliklinikoje. Kažkokia paini man ji pasirodė :s . Vėl visur cukraligė, cukraligė. Cukraligė tą. Cukraligė aną.

Grįžus mokyklon, radau savo klasiokus valgykloj. Na atsėdėjom renginį. Priešais žymūs dvyliktokai sėdėjo. O M. komentavo įsijuosusi viską. Kas kruta, kas ne. Žodžiu viską.

Matavau savo ir klasioko rankas, komentavau Seimo narį, pizdavojaus iš kaiminystėje sėdinčios klasiokės.

Eidama jau iš salės, uždėjau ranką ant peties broliui ir : Kaip visada super. Tas mane tik nužvelgė ir sugebėjo pasakyt: ačiū.

Beja prieš mane atsisėdo dyydelis dvyliktokas, pažįstu aš jį. Bet žiūrėdama į jo nugarą supratau, kad man tokie vyrai iš stuomens, ir iš liemens patinka. Ech tie dvyliktokai ir jų dideli kūnai ir protai.

Treniruotė pilnai padaryta, nu bet jau štanga bjaurastis :s

O taip jei rimtai? Monika, gal pagaliau reik susiimt ir padaryt kur nors revoliuciją. Vieną revoliucija pradėjau vykdyt. Neberašau broliui, neberašau, jei aš nebereikalinga, kodėl turiu save skaudinti laukdama žinučių, kurių negaunu? Dabar bus sunku, savaitę, dvi, mėnesį. Po to aš jį matysiu tik kokius kelis kartus į pora mėnesių. Žinau, skaudės ir labai. Ne pirmas ir ne paskutinis žmogus, kuris leidžia suprast, kad tu jam nebereikalinga. Visgi jis ne koks šiaip paprastas draugas, ne šiaip koks praeivis mano gyvenime.. Jis man tikrai buvo kaip brolis, beveik visus supistus metus. Pirma neberašysiu, pirma nesisveikinsiu. Tebūnie revoliucija pas jį, kurios jis nė nepajus ir apsidžiaugs, tebūnie revoliucija pas mane, kuri mane žalos.

Kita revoliucija įvykdysiu šiandien. Susitvarkysiu savo kambarį minimaliai. Nereikalingus daiktus nafik išmesiu. Knygas dėl vaizdo sustatysiu į lentynas. Stalą nukraustysiu. Tebūnie čia narvelis. Kur Monika nenori gyvent. Tebūnie gražu. Aš nežinau ar pasiseks, bet sukrausiu nereikalingus daiktus, lai tėvai daro ką nori su jais. Nors ir sukoncervuoja ir vargstančiom šalim išsiunčia.

Šiandien pas mane viskas kyla ir leidžiasi ir kyla. Bet neaukštai pakyla. Reikia atsigaut, reik pakelt blakstienas aukštyn, bet skauda. Seniau, seniau kaip sakė buvo kiti laikai, kurių M. nesusigrąžinsi, ir gyvensi taip kaip yra. Toks tavo likimas ir nuo jo tu nepabėgsi..

O, taip jei rimtai, M. baik čia nesąmones daryt ir išsigalvot. Gyveni ne dėl kažkokio prakeikto asilo, kuris pažadų nesilaiko ir tavim naudojasi. Gyveni dėl savęs.

Eilinį kart patvirtinu faktą, M. ir jos bernai, juk tokia populiari tema, pas tipo drauges, o, kad Monika su tais savo bernais jokių meilių nelaužia, tai čia jau Monika tavo reikalas, mes kalbėsim kitaip..

Vakare grįžus iš laisvės alėjos paskaičiau knygą. Grįžus po valandos neradau gyvų žmonių, na visi miegojo, arba nesėdėjo prie kompo. Nors ne. Buvo vienas. J. Bet jis mane ignoruoja, jei atrašo, tai gale pastoviai krūvos taškų. Kam man to reikia.

Nuėjus tipo miegot, su ta intencija, kad rytoj reiks anksti keltis, važiuoti pas močiutę į kaimą, ir reikia būt išsimiegojus.

Deja miegojau tik pusvalandį.

Gulint ir žiūrint į vieną tašką pasidarė beproto liūdna, viskas nutirpo ir ašaros pačios savaime pradėjo riedėt. Kažkas manyje plyšo, trūko. Nežinau kas, bet dar taip man neskaudėjo niekad. Jaučiuos sutrypta, sumaišyta su purvais, eilinį kartą palikta, nes nebėra naudos iš manęs. Tiksliau, jau net nežino ką galima ištraukt, kaip išsunkt dar labiau.

Naktis baisi, pagalvės šlapios. Baubiau, na nežinau kaip visą tą garsų kratinį kitaip pavadint. “Šėtonas iš manęs išeidinėjo” pasakytų kokia tikinti mergaitė. Vaizdas kraupus buvo. Pagrindinis nakties žodis buvo “Kodėl?” ir deja, vis dar nežinau “Kodėl?”

Pasiėmus lapą pradėjau rašyt laiškutį. Aš jį išsiųsiu, bet nedabar, kai tas žmogus bet kurią dieną gali mane mokykloje pasigaut..

Iš to lapo:

Tu nežinai to jausmo

Kai mylimas žmogus

Pagriebęs pažadą

Teškią į žemę

O tada jį sutrypia

Ir apspardo

Guli tas pažadas

Ir žliumbia

Jam skauda

Ne tik iš širdies

Bet iš viso jo

Dideliais lašais

Kiekvieną naktį

Kapsi meilė ir pasitikėjimas

Lieka tik išniekintas pažadas

Gulintis ant šaligatvio..

Šis įrašas nebus apie dienos žygdarbius.. Mano mintys. Laisvėj viena persona praeidama mane savo draugams pristatė, kaip pažįstamą, kol atkapsčiau kas per persona.. Mano pirmoji simpatija. Kristijonas iš keramikos būrelio, kuris ten ateidavo tik atnešt mamos darbus išdegt. Tai buvo blogas berniukas, kuris buvo Monikos uždraustas vaisius, juk visada atrodė, kad Monika padori mergaitė. Na prieš 4 metus tokia gal ir buvau.

Parašiau du sms broliui. Jokios reakcijos. Taigi pradedu savo filosofavimą..:

Ar aš būsiu tokia, kai turėsiu berną?:

• Gyvensiu tik dėl jo žvilgsnio?
• Nematysiu kitų aplink?
• Ignoruosiu aplinkinius?
• Pažadėsiu, o po to viską pasiųsiu velniop, tiek pažadus, tiek žmones?
• Nusileidinėsiu jam, vien dėl to, kad nepaliktų manęs?
• Darysiu viską, nors ir tai prieštaraus mano įsitikinimams, tik dėl jo?
• Į gyvenimą žvelgsiu pro rožinius akinius?
• Atsisakysiu savo veiklos, ar spjausiu į mokslus?
• Bėgsiu iš namų?
• Meluosiu tėvams?

Jei nors keli punktai bus, prašau meile neateik. Aš tavęs nenoriu, berniuk aš tavęs nenoriu. Noriu, bet jei aš pamiršiu draugus ir gyvensiu vien tavimi, atleisk tavęs man nereikia, aš tavęs nenoriu. Jei aš kam nors pažadėsiu, kad jo nepamiršiu, prašau, labai prašau. Pakarkit. Nušaukit. PRAŠAU. Nenoriu skaudint žmonių tokiais pažadais. Prašau nušaukit, jei pažadėsiu nepamiršt.

Ateik mažyte, aš noriu tave apkabint
Mes kentėjom ilgai, mes, rašėm žodžius kuriuos
Vistiek reiks ištrint, todėl imk mano ginklą ir ateik ….

Per anglų pamoką, per kurią lietuviškai vyko ginčai dėl tikėjimų, religijų ir panašių nesąmonių mokytoja pasakė: “Žmogus nori viską žinoti”

O aš nesutinku, aš daug ko nenoriu žinot, net nenoriu gilintis. Jei norėčiau žinot viską manau išprotėčiau, o galiausiai, kaip tas paukštelis..

tu neklausk, kas atsitiko,
tikriausiai nieko,
tiesiog pušies viršūnėj
paukštukas nusišovė,
nes jis žinojo viską,
nes jis žinojo viską…
ir viską jis suprato.

Pusę nakties kamavo filosofinės mintys, bandžiau rašinėtis, bet smigau. Sor, Di. Telefono dar neradau, nors tiesą sakant, padoriai aš jo dar ir neieškojau. Vis tiek dabar man į jį rašo tik Dija.. Dėl baimės, kad liūdnai gali baigtis su Deiviu tie sms, pasikeičiau numerį. J. kartais būna šventė ir man atrašo, o jei aš nerašau, tai ir nerašo. Na taip krūvos pasiteisinimų: pana, dvylikta klasė, draugai, šeima. O aš? Man užtenka, juk po konkursų ir koncertų to supisto “ok” arba “aš namie”. Man tada ramu. O kartais juk nėra sunku parašyt tą nuvalkiotą “ką  veiki?” Ar sunku? Jei sunku, kam prieš porą mėnesių sakė “Nebijok, aš tavęs tikrai nepamiršiu”. Sakiau, sakau ir sakysiu, to pažadėt neįmanoma, kaip ir įsimylėjimas, ne/palikimas, taip ir tas ne/pamiršimas..

Kita pusė nakties filosofiniai sapnai. Tai skrendu, tai skaitau, tai iš vis kažkokioje erdvėje skrajoju. WTF Monika, kur tavo sapnai su mašinom, jūra, nuotykiais. Kur?

Reik atsibust ir galvot ką nuveikt per šį pusdienį..

You say goodbye, I say hello

Vakar vakaras tobulas. Na, jei būtų viskas vykę ant stogo būtų dar geriau, bet ir taip neblogai.
Razausko koncertas. Aww. Buvo daug naujų, daug senų, daug gerų ir mėgiamų dainų. Nukankinau pasirodo vieną vaizduotę su savo kalbom ir komentarais. Dar prieš koncertą ieškojau knygos “Protų kovos 2″, bet du knygynai neturėjo. Deja. Vaistinėje paprašius sterilių pleistrų, gavau nesterilų bintą. Norėjau laisvėje ką nors pasigaut ir padaryt mummy didelę.

Pamokas grįžus dariau iki 3 nakties. Ir tai ne viską padariau ;D

Sapnavau, kaip lipu į kalną ir po to “skrendu”. Keistas sapnas.

Pamokos, kaip pamokos. Klasiokams ryškiai trylikta ir penktadienis ir dar pilnatis paveikė. Na dar be svaigalų aišku neapseita manau.

Po pamokų likau daryt maironiečių stendo studijų savaitei. Kas iš Kauno esat, moksleiviai kitą savaitę nepatingėkit, ateikit, gal susitiksim ir susipažinsim
Dariau ilgai, sunkiai, bet nepavargau. Dar pavaduotojom išaiškinau kaip elgtis su kompiuteriais. Daug šnekėjom su ta mokytoja, kuri vadovauja visam paradui. Apie ligas, knygas, apie dvyliktoką, kuris atitempė mane už ausų į tą mokyklą.
Pašiurpusios mokytojos ir pavaduotojos, matančios moksleivę 19h mokykloje.

Gavau tris atvirukus: Japonija, JAV ir Suomija.

Gavau už renginio vedima knygą: Šekspyro “Hamletą” Jė. Turėsiu nuosavą. Jė.

Šiandien durna naktis. Šiandien durna ir diena.

Naktį sapnavau gan įdomius sapnus. Žiauriai džiaugiuosi, kad nebe bernai. Nors vienas buvo. Bet nors ne meilės tematikos sapnai.

Sapnavau labai realistiškai. Senokai toks “gilus” sapnas buvo. Sapnuoju, kad iš savo kiemo išvažiuoju su sidabrine bėške (kam neaišku tai : Audi B4, na kitaip bulka) ir realistiškai sapnuoju kaip vairuoju, visą kelią matau, na vairuoju ir kitame miesto gale matau šalia stotelės, matytą mašiną, matyti numeriai (viešai neskelbsiu) ir matytas žmogus su kompu jame.. Taip ir baigiasi sapnas.

Kitas: M. ant motociklo miške pilna ta žodžio prasme taškosi. Taip gal 5 min. Vos neužsimušu. Po to baigiasi kuras ir baigėsi sapnas

Next: Po treniruotės grįžus namo su dviračiu radus telefone du sms. Abu nuo to pačio žmogaus. Viena tokia na: Monika help aš alone, o kita po 5 min. (sorr visko žodis į žodį nerašysiu, per daug asmeniška) : jei neatrašai, einu žalot save, nėra prasmės gyvent, jei ir tu nuo manęs nusisukai..

Kraupūs sapnai iš dalies, bet geriau tokie, na gal žmonės kiti galėtų būt, gal be žalojimų ir užsimušimų. Bet geriau nei bernai.

Diena šūdina. Pamokos:

• Lietuvių modulis - rašėm teksto suvokimą apie pyktį ir jo tramdymą. Damn. Aš iš ryto tikrai nebuvau labai pikta ar surūgus, bet jau prieš pamoką kai žmogus stovi per kelis žmones, nesimatėm gerą mėnesį normaliai ir vos ne ” Ouuo Monika tu vaiduoklis. Aišku energetinis sulaukė labai didelio dėmesio” Brolis vadinasi dar.
• Pilietinis. Pasiruošus pristatymą. Jau šnekėt susikaupus ir mokytoja nuoširdi, le gera: Dauguma prašė, kad istorijos pamokyčiau. Taigi. Nors žiaauriai gerai, kad ji istoriją sutiko pamokyt, bet aš norėjau atsiskaityt.
• Einant į rusų, vėl aš vaiduoklis, buvau išleidus garsą, panašų į : Ėėė, broli.. Nothing. Rusų atsiskaičiau skaitymą apie Internetą ir kompiuterinę priklausomybę ir gavau klausimą: Kiek valandų pati asmeniškai praleidi prie kompiuterio? Na aš meluot moku, bet dar ne taip gerai doh.. pasakiau, kad 5 - 6 valandas. Aišku moralas, kaip ir tada, kad kai pasakiau, kad einu miegot 1 nakties. Moku meluot, bet pasirodo, dar ne puikiai.
• Matematika. Da fuck, bet pradedu suprast aišku dažniausiai viską iš kartojimo suprantu, bet aš suprantu. Ir šiaip dešimtokai, mieli mano klasiokai.. Jūs nemokat triskaitės, Jūs nemokat vidurkio.. Man jūsų gaila.
• Pėdinom pas maironiečių mokytoją ir vadovę. Taigi, iki pirmadienio stendas apie mūsų veiklą. P.S jis nėra mažas, tikrai. Gali būt, kad per jį reiks šeštadienį trenktis į mokyklą. Jėga, ane? Dar 3-4 lapų rašinys apie Maironį ir jo gyvenimėlį. Dar kitą šeštadienį į Trakus. Ir tik atėjom: “Monika kitą šeštadienį su fotoapratu, kamera, žodžiu kaip visad.” Okey. Aš mėgstu tokias le išvykas.
• Istorija, riešai mėlyni nuo datų, kalu juodai per visas pertraukas. Tik įėjus mokytojai, man išraiška persimaino keturis kartus ir taip suolo kaimynei : “Ji lapų neturi.. ” Aš keista, bet man geriau parašyt, kai esu pasiruošus, nei nukelinėt 5 pamokas. Namų darbas: esė apie ES kuo man ji patinka, ką man ji davė ir panašiai. Jaučiu pilsiu apie buvusią klasę, juk ELOS buvom.. Mokslas integruotas Europoje or something.
• Po istorijos aš vėl vaiduoklis. Muzika.. eilinį kartą vienintelė žinojau ką paskutinį kartą rašėmės. Daug konspektavomės, kitam ketvirtadieniui mintinai dainą A.Baranausko “Dainu dainelę” Jėga.
• Anglų išdalino vakarykščius banduomuosius, na.. B1 lygis. 5 vaikai klasėje su B2. Na aš gal kada nors pasieksiu irgi tokį.

Į paskaitą nevariau, nes būčiau nespėjus. O treniruotėje, kadangi skaudėjo stuburą ir rankas. Visus pratimus dariau tik kojoms.

Per plauką spėjau į autobusą.

Pagarba naujiems batams, jie dar nesuplyšo o.O

Ir galiausiai: o aš dar tikėjausi kažko, ir dabar tikiuosi, ir žinau, kad ateityje tikėsiuosi. Kam reikėjo sakyt tą prakeiktą “nepamiršiu, nebijok” jei dabar nesisveikina, atrodo esu permatomas kaip vaiduoklis. Antra diena bando nužudyti taškais, sor aš nenužudoma jais, aš žudoma pažadais ir žodžiais.

P.S. jei kas savito, jei kas įdomu, komentuokit. Visada mielai atrašysiu

Vaiduokliška M.

Darau pristatymą apie Graikiją. Bet iš kitos pusės.

Vartau savo mylimas protų kovų knygeles ir staiga jaučiu kaip mintys pasikeičia, kaip žandai nurausta. Pasidarau raudona kaip braškė. Verčiu knygos lapus ir tiesiog mintys tokios mergaitiškai paaugliškos..

Norėčiau sėdėt su vyriškos lyties atstovu apsikabinus jį kojomis ir rankomis.. Norėčiau, kad jis sutiktų su tokiu le žaidimu, atsakai į klausimą, gauni bučinį. Juk tai vaikiška? Romantiška? Bet aš jaučiu ir už neatsakytą ir už tiesiog “mhm kitas” išbučiuočiau. Tiesiog norėčiau sėdėt apsikabinus kojomis.. Nežinau bet man tas kojų artumas kažkoks specifinis, na taip niekad nesėdėjus, bet vien apsikabinus draugo koją, kai jis pasakojo apie savo gyvenimo nuotykius ir išgirst “mano kojai gera” Nežinau, man tai kažkas nepaprasto, mažas gyvenimo stebūkliukas. Man rodos, aš tuoj ne į braškę, o į visą broką pavirsiu. Bet rimtai, kažkas viduj susisuka, sprogsta ir pasidaro šiltą. Vien nuo minties apie tokį pasisėdėjimą. O protų kovų knygelės ir tie visi klausimai, aš nežinau,  man jie patinka, nors skaitydama aš jaučiuosi visiška blondinė, bet sužinau kažką.

Aš noriu kažką apsikabinus kojomis ir rankomis. Meiliai spausdama prie savęs, tyliai skaitydama klausimus pajust tą virpulį, tą jausmą, kai stengiasi sugalvot teisingą atsakymą vien dėl to, kad nustebintų mane, vien dėl to, kad gautų bučinį. Nors puikiai žinotų, kad ir taip gaus..

Romantiška Braškė.

Namų darbų daugiau nei reikia, o jau po šešių. Nieko nepradėjau daryt dar. Pasnaudžiau valandą, paskaičiau knygą, pasėdėjau prie kompiuterio, na aš visad prie jo. Bet nuoširdžiai atsėdžiu. Man stalo nugerta stiklinė kolos, pirma stiklinė ir nebesinori. Keistas jausmas. Mama vakar nupirko, vos ne brolis prašė, tai ir tau parvežiau. Ir kam man ta kola, nebegeriu. Jaučiu tą nugertą stiklinę pastatysiu virtuvėje ant stalo ir lai geria kas nori. Ant stalo pusė porcijos vanilinių ledų. Leidau sau nusiskausmint po anglų. Dainos visos šiltos, tai saulė, tai arbata. Ech, ir už lango saulė.

Treniruotėje pirmą kartą nuoširdžiai visą programą padariau, po trijų mėnesių įsidrąsinau prie štangos prisiliest, nežinau, man ji nesimpatiška.

Noriu dar miego.. Gal miegot? O gal būt geram ir doram ir daryt namų darbus.. ?

Šiandien klasiokė pasakė, skaudžią? Ne visiškai neskaudžią tiesą.. Sako: Ta tai niekada po pamokų namo nevažiuoja. Taip treniruotės, paskaitos, koncertai. Man patinka veikla. Šiandien dar gavau elektroninį laišką, kad prisistatyt pas maironiečių mokytoją ryt. Yra darbų. Man patinka.

Ir aš žiauriai noriu inkarų..

Ar taip sunku, dešimtokams, tiems mažiems nevykėliams, kurie tą patikrą pirmą kart akyse mato, kuriems visos galūnės atsisako dirbti. Ar taip sunku paaiškint normaliai rašymo sąlygas. Ko reikia, ko nereikia.

Vakar sužinojom, kad bus anglų patikra ir joje bus:

• Klausymas vienas 20 min.
• Skaitymo užduotis viena.
• Gramatika.
• Ir rašymas, t.y. pasirinktinai arba laiškas draugiškas, arba kažkas oficialiau.

Atėjus į mokyklą sklandė be viso to, kas pasakyta dar keli gandai:

• Rašysim dvi pamokas ir pertrauką.
• Rašysim du rašinius.
• Bus teksto suvokimas.

Atėjus radau:

• 6 klausymo užduotėlės.
• Du skaitymo pratimai.
• Du rašiniai.

Kadangi aš mėgstu rašyt ir daug. Lietuvių bandomojo metu parašiau 560 žodžių, nors reikėjo tik 250. Mokytoja pagyrė, kad raštinga, kad gerai dėstau mintis ir etc.

Anglų ir nepasikuklinau ir laiške vietoj 30-40 žodžių parašiau 76. O kitam rašinyje, vietoj 100-120 parašiau 214. Po viso to mėšlo vadinamu patikros bandomojo, dėstanti mokytoja sugebėjo pasakyt, kad blogai, jei per daug. Smagu Monce, susišikai bandomąjį, na gal per tikrąjį nebus tokio fail.

Ką tik atsikėliau iš lovos, grįžus iš mokyklos pilna ta žodžio prasme smigau. Na prieš tai pažiūrėjau ką gavau, taigi turiu

• Vladimiras Voroncovas “Išminties simfonija”

Because, man visokios mintys ( tiek švankios, tiek nelabai, tiek žinomų, tiek ir nežinomų autorių) labai patinka, taigai gavus šią knygą už 7 lt. Super happy. Bet išpakavus išraiška buvo maždaug: nu okey, gavau

Gavau atviruką su dviem žuikiais. Velykos vis dar nesibaigia.

Treniruotėje nepraėjau visos programos, pradėjo viską skaudėt ir maust galvą. Plius ant kojos kažkoks neaiškus gumbas pasidarė. Kol kas užsiiminėju savarankišku gydymusi. Na vienas dalykas kažkokia silpna pastaruoju metu jaučiuos, antras dalykas šiandien man badas. Tik mielas vandenukas. Bandau susitvarkyt ligą. Žudikas komentaras: “Tai čia ką vieną dieną valgai, kitą - ne, kitą valgai? :D” Ne mieloji nendre, vieną kart per savaitę darysiu taip. Kol liga nesusitvarkys.

Mokykla ir nuostabios žinios:

• Iš lietuvių rašinio riebus aštuonetas, le bandomojo rezultatai. Na jei per tikrą taip parašysiu bus labai gerai.
• Matematikos bandomasis - 8. Truputį šoke, bet wow. Na loginį mąstymą šiokį tokį turiu.
• Rytoj anglų bandomasis. Šiandien sužinojom. Tiksliau aš pirma pamačiau, nes pastoviai kolidoriuje tryniausi ir pamačiau. Net 4 pamokas buvau klasės “priešas”.
• Matematikė suskaičiavo, kad iki patikrų mes dar parašysim apie 7 kontrolinius. Not bad, ane?
• Anglistė padarė didelę klaidą susodindama į vieną grupę: ateistę, budistą ir dvi visiškas krikščiones. Pasiginčijom iš širdies. Na budistas su aukle daugiausia diskutavo, bet ateistė ir klausimėlių gavo, vos ne kaip tu netiki :s tu kažkokia nenormali.
• Per kūno kultūrą mokinomės biologiją, kurios nerašėm, nes mokytojai buvo bloga. Nereikėjo tiek ėst ir gert vakar.. Nebūtų bloga.
• Maironiečių mokytojos nė kvapo.. O kitą savaitgalį renginys. Jėga.
• Paskaitų, paskaitėlių.. Keliausim, roposim, šliaušim.

Ryte kaip tikrai normalus vaikas suvokiau, kad vaistų neliko, ir liko 10 min iki išėjimo. Mama aišku apstaugė, kodėl nevalgiau ir panašiai aš tokia le doras vaikas.. Nespėjau.. Nors nenorėjau valgyt. Ta košė vis dar ant mano stalo :s reik išnešt, o tai musiai pradės rinktis :s

Kaip ne keista atsikėliau greitai. Tikėjausi didelio mieguistumo, bet nebuvo nieko. Jėga.

Štai toks mano dienus.

Prisiminimai lendantys į galvą pro odą, pro ausis, pro akis, pro nosį, pro burną, pro plaukus.

Geriu ntąjį arbatos puodelį, siuvinėju. Melancholija visur, aplink mane, ruošiuos po šio įrašo atsidaryt langą ir išvėdint tą visą melancholija ir jos padarinius. Įkvėpsiu gryno oro.

*Tas suglumęs žvilgsnis per vieną lan party, kai atsukęs, neradai manęs sėdinčios ant lovos, M. dingo…. Ir kai atsisukai ir pamatei sėdinčią ant grindų prie fotelio ir žiūrinčią kaip žaidi, kai suvėlei plaukus, tuo metu aš buvau laimingiausias pasaulio grizlis.

Tai ne iš dabarties, tai ne iš praeities.

Tai iš mano atminties.

Dienos nepasakysiu.

Jausmus galiu tik nusakyt..

Jie šilti, bet ne karšti.

Jie šildo, bet nedegina.

Gavau atviruką iš Čilės su dam damais, ir užsimaniau pažiūrėt filmą “Naktis muziejuje” ar kaip ten jis. Na žodžiu kur yra veikėjas dam damas kuris nori gum gumos Sor, čiuožia protas.

Biologijos pratybos padarytos atmestinai, rytoj per kokią kūno kultūrą sėdėsiu ir mokinsiuosi.

Šventės praėjo. Yes.

Pora savaičių iki Trakų siaubimo. Gal tarp blogerių netyčia yra maironiečių?

Išsivėdinu melancholiją ir einu skaityt Erlicko.

Jau pradainuotas balsas, jau.

Užsibrėžiau iki liepos mėnesio sau tikslą. Kitaip save manau labai skaudžiai nubausiu. Taigi, dieta, iškrovos dienos, 6 kartai salėj per savaitę, be jokių išsisukunėjimų. Vasara aš ateinu.

Tikslas:

• susitvarkyt odą, t.y. pirma pas odos daktarus, gal tepalų, gal geriamų vaistų, po to soliariumas, ne tiek kiek dėl įdegio, o kiek dėl bėrimo.
• Mažint gazuotus gėrimus ir visokias nesąmones, ate ate corniams, ate ate pyragamas ir ledams.
• Pradėt kvepintis, sakė tipo bernams patinka.
• Pradėt rengtis ale gražiai. Iš aiškino man priešinga lytis, kad gražu yra sijonai ir ilgos kojos. Oke reikia, bus sijonai.
• numest kiek įmanoma daugiau svorio, 6 dienos per savaitę sporto  klube išprakaituot kaip reikalas. Taip M. žinau sunku ir skauda, bet viską darai tik dėl savęs.
• Daugiau šypsotis.

Priežastis arba dėl ko visa tai:

• Liepos mėnesį draugai prie jūros, o ir aš noriu.. Reik atrodyt bent padoriai, apie “gerai” dar  nekalbu..
• Nusibodo būt mergaite-berniuku, pastoviai su džinsais ir marškiniais. Pastarųjų neatsisakysiu, bet vietoj kelnių bus sijonai. Pažadu.
• Jaučiuos apsileidus, na nežinau, kažkur viduje žinau, kad galėčiau tikrai geriau atrodyt.
• Na, oda, galima po truputį ją tvarkytis, tikrai galima tik reikia rast tinkamas priemones, gal ir randus po cheminio veido valymo įmanoma panaikinti ar bent sumažinti..

Jaučiu, kad vėl organizmas reikalauja pokyčių, praeitą pavasarį buvo bendravimo pokyčiai, aplinkos keitimas, šis pavasaris ir vasara skirtas bus pagrinde išorei.

Ir aš pažadu sau. Liepą aš nuvažiuosiu su bernais prie jūros ir ne kaip principinga kalė, kuriai bus gėda nusirengt, o kaip pana, kaip pana, kuri gali išsirengt, kuriai ne gėda parodyt kūno ir kuri daug šypsosis. Aš pažadu.

P.s. krū bus kojos, vasarą tikrai bus kojos ;p

Kadangi esu prietranka ir naktibalda, miegot susiruošiau 2 nakties. Man čia viskas ok. Bet iki to laiko buvau su ausinėmis, kuriose skambėjo kažkas panašaus į šitai:

Na, nieko negirdėjau kas vyksta aplink mane. Kodėl užsimaniau tokios muzikos ir dar su ausinėm 23 vakaro? Nes po langais šnekėjo. Deja ne gyvūnai. O girti diedai. Girtas tėvas rėkė garsiausiai už visus. T.y. 3 girtuoklius. Be viso to dar nuomininkai užsileido jų manymu labai gerą muzika, taip taip pupytės, naujieji lietuviai, tikrai kokybiškas  žiopčiojimas, su tuo sutinku, bet leist taip, kad M. pagalvotų, kad pas ją čia tokia muzika. Na gal aš dar iki tiek nedegradavus, nors gal aš labiau degradavus jei klausau: AC/DC, skorpionų, bitlų, queen`ų, bardų ir ech.. Greičiausiai čia aš ne į temą. Kaip visada.

Velykinė atmosfera namie.

Tėvas - girtas ir jau esant tokiam dingo dar dvi degtinės bonkos. Sėkmės tėveli nusilakant. Jau nusibodo kiekvieną dieną matyt tave truputuką ar daug išgėrusį.

Mama - tvarkosi ir aiškina man kokia baisi nuodėmė plaut rūbus, nes matote dabar sekmadienis (na vakar juk buvo) ir dar šventos velykos. Wtf mama, kam tu man tai aiškini, aš kunigo nuo ten kažkokio -liono neatpažįstu, melstis nemoku ir nesiruošiu mokintis. Kam tu man dar aiškini apie tas šventas dienas. Man kiekviena diena yra šventa, bet ne dėl to, kad kažkoks lopas sėdi ant debesų ir spjaudosi, o dėl to, kad aš gyva, aš sveika ir laiminga.

Brolis- pas tą nieko naujo, vėl gimtadienis eilinis, ir kompas su minecraft`u.

Ilgiausias tą dien pokalbis su šeimos nariu:

M.- Velykų noras.. Vyras abstinentas..

mama. - Ką?? (vos ne, o tai tu ruošies vyrą turėt?)

M. - Jau geriau lai darboholikas būna, lai jam stovi ne nuo manęs, o nuo darbo, bet nors negeria.

mama. liko tokioj išraiškoj wtf tu ką vyro nori?

Pasirodo naktis ir laukė linksma. Iki 4 ryto tėvas kas pusvalandį lakstė į vonią. Blet tai miegok apsikabinęs tą klozetą, jei jau laki daugiau nei rusai.

Iki dabar girdžiu dainuojančius papus iš rūsio. Nors dabar  kai atsikėliau nebegirdžiu. Dabar vėl pas mane, mano manymu tikra muzika.

Ryte nemigus ir sugniuždyta, eidama praustis išsakiau mamai argumentus. Gal kam bus įdomu:

• Dviratį prašau iškelt beveik mėnesį, pagrindinė priežastis, viena diena kai snigo, o kitos 29?
• Kai reikia televizorių taisyt, kurio meniu tik švedų kalba, tai M. ateik, o jei neateini per minutę, skandalas.  O kai reikia broliui mp3 grotuvo, tai manęs pasiklaust nereikia, kas geriau.
• Valgyt M. virtuvėje negalima. Jai prie stalo vietos nėra.
• Jei paprašai pavežt - skandalas. Jei neprašai - skandalas..
• Jei M. mokosi labai blogai ir galima iškelt isterija, jog kokia ji beviltiška ir, kad vis tiek nieko neišmoks… (Kalba tas, kuris vos sugebėjo aštuonias klases baigt, ir nemoka parašyt žodžio “ačiū”)
• Jei M. miega irgi blogai. Būtina pradėt rėkt, kad per daug sau leidžiu..
• Jei M. pykina ar bloga iškart į klinikas. Blet aš 7 metus jau sergu, gal laikas susipažint su liga?
• Jei M. parsiveda draugų, tai jie arba vagys, arba išsipizdavoja iš manęs taip, kad aš daugiau nieko nenoriu, nei kviestis, nei ką daryt.
• Jei M. ką nors lanko blogai, jei nelanko irgi blogai.
• Iš M. navaro nėra.
• M. yra invalidė, kuri tuoj numirs. Na 7 metai tėvai ir dar nenumiriau.
• Sėdėjimas namie man cukraligę sukėlė.
• Kodėl aš negeri per šventes? NENORIU.

Taigi, M. neturi vietos namie, ji čia nereikalinga..

Šiandien, kas šiandien. Ai vėl baubas 5 ryto iš lovos išspyrė. Po to Erlicką skaičiau. Apie dvyliktą manęs pasigedo prie kompo. Kaipgi M. ne prie jo nuo pačio ryto. Na taip, nenorėjau keltis, nenorėjau niekur eit, bet nenorėjau ir sėdėt namie. Akras :S . Kinas. Eilinį kartą pasakysiu, aš jo nemėgstu, jis manęs. Ne ne kinas. O akras. Įtraukė mano batraištį tie važiuojantys laiptai. Aplinkiniams atrodė, kad man jau koją matyt reiks pjaut. Deja, aš nebūčiau, ne aš, jei nebūčiau išplėšus to batraiščio. Ką gi dabar turiu vienus sunešiotus batus, kurie žiauriai nutrina kulnus ir kitus, išniekintus. Akropolyje.

Filmas. Eilinį kart pasakysiu, knyga už filmą 100 kart geriau. Veikėjus visiškai kitaip įsivaizdavau. Nors soundtrack`as pusė velnio. Dviejose vietose vos neužmigau. Na bent ne viena, ir ne namie. Nors tiek. Sušalau kol grįžau namo, vis gi Kaune, Slabotkėje vis dar žiema. Vis dar.

P.S. Vakar po maudynių stovėjau su 3 kart per didele maike ir šortais prie veidrodžio. Ir kito dvi mintys:

Reiks vienam primint, kad pas okulistą apsilankytų, matyt per kompus visiškai rega sutriko.

O kita:

Pas mane rėmas darosi. Nepatinka.

Tai tiek, iš mano gyvenimėlio. M.

Vakar radau, neatsiklausau. Patinka vien dėl to, kad kompų tema paliesta. O man tai ^_^..

Šiandien velykos ar ne? Velykos.. Norėčiau aš normalių švenčių, bet tas pats scenarijus kartojaisi kiekvienais metais, per kiekvieną šventę. T.y. 16 metų per Kalėdas, Velykas, M.gimtadienį tas pats. Tėvas aplaisto visas šventes puikiai, ne po to visiems tipo labai linksma, bet man kažkaip linksmumo jokio. Pagrindiniams valgiams švenčių alergiška, arba tiesiog nenoriu rizikuot ir prikelt tų alergijų, t.y. Kalėdos - mandarinai, Velykos - kiaušiniai.

Taigi, šiemet vėl velykų nebuvo.

Ir nebus

Ir aš pavydžiu toms šeimoms, kurios ryte bent susirenka prie bendro stalo, pavydžiu tiems, kurie gauna kinderį, nors jiems 19 metų. Man reikia tų šeimos švenčių, kodėl, kodėl, kodėl aš per 16 metų nesugebu susitaikyt, kad nėra tų švenčių, kad nėra nieko bendro, tarp manęs, mano tėvų.

Į veidaknygę net nenoriu lyst. Skauda skaityt. Gavau kinderį. Mano Velykos geros. Va dar še pataginkim vieni kitus ant zuikių. Oke. Taginkitės, šveskit. O aš, ką aš. Pora dienų čia juk. Atsigausiu. Apseisiu ir be kiaušinio, ir be pyrago, ir be kinderio, ir be salotų.

Ps. ir šiaip kažkaip, blet per daug matyt pasakoju. Gal pradėt viską kaupt savyje, nes kuo toliau tuo labiau visos pasakaitės atsisuka prieš mane

Kitiems didžiausia palaima, atsipalaidavimas, gulėjimas vonioje. Kažkas tokio po sunkios dienos. Man tai tik asmeninės higienos reikalas. Po treniruočių palendu po dušu. Kelis kart savaitėje padoriai išsimaudau t.y. vonia su visais žėliais ir gėliais. Fee. Taigi, vis dėl to kodėl aš nemėgstu vonios teikiamų malonumų?

• Matau: randus nuo adatų, randus ant kelių, subjaurotą savo odą. Nors man ik 16, bet jau oda suvaryta.
• Svaigsta galva nuo oro trūkumo.
• Amm, kažko trūksta. T.y. insulino pompos. Aš juk visada su ja.
• Troškina, baisingai mane vonioj troškina, išgeriu 0,5l dažniausiai.
• Aš per ilga savo voniai jau gerus trejus metus, negaliu padoriai atsigult ir pachill`int vonioj.
• Po maudynių būnu per švelnios odos, jei galima taip išsireiškt. Man nepatinka kai rankos tarsi slidžios, tarsi švelnios. Ja, aš grubi.

Ką gi, skaitom toliau:

• Juozas Erlickas “Prisimynimai”

Šitą mėgstu už visas gyvenimo nuogas tiesas, už visus veikėjus, kurių vardai prasideda iš J raidės ir šiaip. Jis geras.

Pasiilgau old scholl`inės muzikos. Taigi, skamba viskas nuo bitlų, bon jovi iki..

Ačiū Tam, kuris išaiškino kas yra nemirštanti muzika..

Le švari ir kvepianti M.

Perskaičiau ką tik Nebaigtą dienoraštį. Skaitant daug mindfuck`ų buvo..

Kai tik atsisėdome, Žilvinas sugriebė mane už rankos ir nepaleido.”

Ir taip guliu ir jaučiu kaip negalvodama tą dešinę ranką stipriai sugniaužiau..

Arba..

Laura jį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Po kurio laiko jis pasiūlo užsirūkyti “žolės”. Laura neatsisako. Apsvaigusią nuo narkotikų Laurą Mindaugas nusitempia į krūmus..

Vardai, įvykiai ir taip uoč.

Šiaip be visų mindfuck`ų, knyga patiko.

Dovanoju ar už šaldainį parduodu virš 30 naujas, arba porą kartų skaitytas knygas. Jei ką sudomins, komentuokit, sąrašą įkelt galėčiau.

Ieškau senų, nereikalingų stacionarių kompų, kas turit nereikalinga, už šaldainį ar minimalia kupiūra kokia.. Paimčiau..

Šią naktį gavau meilės. Daug meilės. Ne ne iš berno. Iš katės. Tik atsiguliau miegot. Pradėjo manim vaikščiot murkdama. Ir taip taisėsi, ir anaip taisėsi. Galiausiai atsigulė ant veido ir pradėjo iš visų jėgų praust. Manęs tai visiškai nesužavėjo, nes aš jau snaudžiau. Tad atsiguliau ant pilvo ir veidą paslėpiau. Tada katė tarsi apsikabino mane aplink kaklą ir murkdama užmigo. Užmigau ir aš. Suprasdama. Kad tais kuriais rūpiniesi, anksčiau ar vėliau savo meilę parodo. Deja, žmonės ne gyvūnai. Jie slepia savo jausmus. Jie bijo likt atstumti ir įskaudinti. Aš irgi žmogus, aš irgi bijau likt įskaudinta, tačiau. Po galais. Žmogams, kurie man be galo svarbūs, kuriuos aš myliu. Aš kartoju tus žodžius. Aš stengiuosi iš visų jėgų, kad jie tai ne tik išgirstų, bet ir pajustu. Aš bijau būt atstumta, aš buvau ne kartą atstumta. Kaip nenormali, nes myliu. Atleiskit, kas manot, jog tai nenormalu. Atleiskit, kad myliu, kad pasiilgstu, kad man rūpi kažkas daugiau, o ne tik aš pati sau. Su kate ant nugaros išmiegojau visą naktį. Na tą faktą, kad miegojau 5 valandas galima ir nuslėpt. Bet tiesiog po to miegot nesisekė.
Ir kaip bebūtų. Myliu ir gyvūnus, ir žmones, ir gamtą. Romantikė? Ne. Žmogus.

Dabar aš liūdna. Net nežinau dėl ko. Na vienas asmuo visiškai ignoruoja. Namai nusibodo. Betvarkė irgi. Nebeturiu kam parašyt supisto “ką tu?”..

Dabar skamba:

Dabar skaitau:

Dabar geriu:

Štai meškinai, kuriuos nesenai pabaigiau ir įrėminau:

Ir dabar aš jaučiuos:

Grįždama šiandien iš treniruotės susitikau buvusį klasioką. Man jis klasiokas buvo antroje ir šeštoje klasėje, bet buvo. Iki dabar sveikinasi.

Eidama namo prisiminiau visas nesąmones pradinėje mokykloje. Na ne visas, bet labiausiai įsirėžusias į galvą. *Nevaikščiok M. išsižiojus, musės vis dar neskanios*

Aš pradinėje mokykloje buvau pilka pelytė, bet kai nervai pasiekdavo aukščiausią tašką viskas baigdavosi viešu pažeminimu.

• Per pamokas trukdydavo. Atsistojau per pertrauką šalia ir per galvą su storiausiu vadovėliu. Už trukdymą.
• Nepasidalinom knygos. Įkandau į ranką. Nuo tada visos knygos mano.
• Turėjau ilgas kasas, o berniukam juk panervuot mergaites knieti. Porą kartų patąsė. Pasiguldžiau ant stalo priekinio ir trinktelėjau į giminės kaušinius. Toks ten ir trinktelėjimas antroje klasėje. Bet vien tik tas faktas, kad ta pilka pelytė šoko prieš mafuką, kuris už ką 3 kart stambesnis ir įtrenkė padarė visiems įspūdį.

Šiaip ir praeitoje, ir šioje mokykloje geriausiai sutariu su bernais. Manot, o jėga, ji turi bernų, turi su kuo meilę laužt. Nė velnio. Man pavasaris baigėsi, bent trumpam. Nenoriu berno, vien dėl to, kad turėt. Ateis laikas bus ir bernas, ir meilė. O dabar aš gyvenu dėl savęs. Mokaus, sportuoju. Dėl savęs ir prie kompiuterio sėdžiu. Su bernais dėl to gerai ir sutariu, kad ne meilės ieškau, o bendrų temų.

Turiu priklausomybę knygoms, didelę. Skaityt mėgstu, tik pastaruoju metu kažkaip mano skaitymo tempai? Laikas skirtas skaitymui žymiai sutrumpėjo. Kas kaltas? Ogi aš pati. Per daug laiko prie kompiuterio, tinginystė, o svarbiausiai jei M. įsilipa į lovą su knyga, ji po 2 lapų jau miega. Knygos mane migdo, ir stipriai.

Šiandien buvau savo “kaimo” toks ir kaimas, bet vis tiek kaimas, bibliotekoje. Nunešiau daug, bet ne viską. Ne viską perskaičiau. O pasiėmiau:

• Antoine de Saint-Exupery ” Žemė žmonių planeta”. Knygoje tikiuos rast kažką panašaus:

Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji.

• Vytautas Račickas “Nebaigtas dienoraštis”. Buvau pasiėmus, bet dar matyt ne laikas buvo tokioms knygoms. Bandysiu per naujo.
• Jurga Ivanauskaitė “Mėnulio vaikai” Skaitėm ištrauką mokykloje, kažkuo sužavėjo mane.

Dar kalnai nuosavų knygų, iš kitų bibliotekų.

Padarysiu gerą darbą, ir knygas, kurių nebeskaitau, tus vaikiškus seilėtekius nunešiu į biblioteką.

Šita daina mano mamai kažkodėl labai nepatinka, atidaro duris ir “Išjunk tą elfo snukį!” Rodos klausyčiau kokios rasistinės ar klubinės muzikos..

Pažadu.

Aš išmoksiu.

Išmoksiu grot gitara.

Išmoksiu nevaikščiot išsižiojus. Musės neskanios.

Išmoksiu kvepintis. Teks įprast.

Išmoksiu profesionaliai fotografuot.

Išmoksiu išardyt, surinkt ir prikelt gyvenimui kompiuterį.

Išmoksiu grot būgnais. Kada nors.

Išmoksiu šypsotis akimis.

Išmoksiu tvarkytis.

Išmoksiu.

Išmoksiu būt mergina.

Išmoksiu. Kada nors.

Išmoksiu.

Pažadu.

O tu pabandyk seną nuvalkiotą skaipo paveikslėlį pasikeist į naują. Seną veidaknygės nuotrauką pasikeist į naują. Pamatysi kiek žmonių tave prisimins. Na aš pasikeičiau skaipo drugelius į creeperį ( kas žaidžia minecraft`ą žinosit, o kas ne pasigooglinkit). Parašiau senai matytiems žmogeliams, sako o tai tu gal mc žaidi, kad toks paveiksliukas? Taip, aš pana ir žaidžiu kompiterinius žaidimus. Fainai, kai pastebi ir pradedam šnekėt man “normaliom” temomis, o ne tik apie orą.

Mano creeperis:

Vakaras, youtubė. Patraukė ant repo. Sindikatas. Daug sindikato, o dabar Domas ir Karoona.

Siuvinėju toliau, geriu arbatą ir bendrauju su žmonėmis, kurie pastebėjo mano creeperį :D  Mano dienos gelbėtojas.

Banali nuotaika.

Banali veikla.

Viskas aplink taip banaliai atrodo.

Tarsi, ech tarsi esu viena su savo kompu ir daugiau aplinkui nieko nėra.

Tai va.

Sakiau sau 4 ryto, kad tvarkysiuos, nes eilinį kart sugebėjau sau ant kojos užsimest lempą. Aš šaunuolis. Ir didelis šaunuolis. Na apie šaunumą vėliau, o tai pradeda smirdėt sarkazmu.

Šiandien išsiuvinėjau 1,5 meškino, kai baigsiu įkelsiu čia pasigirt, na dar turiu kalnus nerėmintų darbų, ir turiu viltį, kad vasarą darys remontą, tai tada įrėminčiau ir pasipuoščiau kambarį savo darbais, man jie mieli ir šilti.

Noriu. Tik nežinau ko.

Prisitarkavau morkų pasiėmiau grietinėlės ir siausiu. Mintys apie bernus. Pavasaris, jau pradedu priprasti. Rašau laišką. Sėdžiu youtubėje. Tvarkau nuotraukas. Dėlioju mintis nieko gero neveikdama.

M. ieško naujos veiklos, naujų žmonių. Arba tiesiog nori atnaujint jau senus pomėgius.

Galbūt, būtent TU sėdintis anapus ekrano:

• neturi ką veikt ir ieškai susirašinėjimo draugės?
• domiesi fotografija ir nori apie tai pasišnekėt, pasidalint patirtimi, bet neturi su kuo?
• norėtum išardyt kompiuterį ar su juo ką nors padaryt, tiesiog esi geek`as?
• mėgsti knygas?
• mėgsti veiksmo filmus?
• mėgsti rankų darbą, darai ar tiesiog žaviesi?
• esi pavasario paveiktas asmuo, esi iš Kauno ir nežinai kur lyst ir ką veikt, kad tik nesėdėt namie?
• ieškai kompanijos į parodą, koncertą ar tiesiog pasivaikščiot parke?
• nori įdomiai pašnekėt apie orą?
• ar tiesiog nori kažkam parašyt, bet neturi kam?

Prašau, parašyk man. Rasim apie ką pakalbėt.

Amžius nesvarbu. Lytis nesvarbu. Gyvenama vieta nesvarbu.

Į komentarus, asmenines žinutes rašykit, apsimainysim kontaktais ir pabendrausim.

Pavydžiu. Žiauriai pavydžiu. Žinau, žinau pavydas nėra geras dalykas, bet..  Šitas pavydas galbūt baltas, nors iš vis jis bespalvis. Tiesiog gal net ne pavydas, o skausmas, širdagraužis.

Abu broliai. Vienas tikras, kitas dar tikresnis. Vienas kraujo ryšiais brolis, kitas sielos ryšiais supančiotas. Abu jie laimingi. Iš ties net išvaizda truputį panašus, abu šviesių plaukų, saulėje abiejų plaukuose žaisdami saulės spinduliukai išlaužia ryžų atspalvių. Abu su didelėm akim. Gėda, bet spalvos nemoku įvardint.

Pavydžiu jiems jų gyvenimo būdo. Abu ant mokslų dėję, bet vis tiek laimingi. Abu turi panas, na aišku tas “panos turėjimas” vienuolikos sūslikui ir devyniolikos mergišiui skirtingi dalykai. Bet jie turi panas. Aš noriu.. Ne ne panos, aš noriu draugo. Net ne berno. Kažkada eidama namo supratau, kad man ne tų jausmų reikia, o žmogaus, kuris tus jausmus suteiktų. Mylėt aš myliu. Tus pačius brolius, tą pačią katę ar šunį. Bet.. ką čia gilinitis mergaitės savajos surast žmogų su kuriuo jai būtų gera, nors mergaitė ir nenori nei princo ant balto žirgo, nei žirgo ant balto princo, bet vis tiek nieko ji neturi. Pavydžiu broliams, kad jiems nieko nereikia daryt, o panos limpa.

Pavydžiu, nes:

1. Jie neturi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių aš lieku atstumta.
2. Jie nesimoko, dėję viską ant mokslų ir tuo džiaugiasi. Na ketvirtokas gal pradės mokytis, bet dėl dvyliktoko aš labai abejoju.
3. Nieko nelanko, na du kartai nuėjimas į sporto klubą vien dėl vaizdo ir tai vos ne kas antrą savaitę, nežinau ar tai lankymas. O mažasis lankė kažkada daug, o dabar visiškai nieko.
4. Kaifuoja nuo kompiuterių, daugiausiai nuo minecraft`o. Kitam kambaryje girdisi “duok obuolį, leidžiamės į pragarą”, o įsijungus veidaknygę matai įmestą screenshutą  su minecraft`o miestu ir prierašas “štai, kaip aš ruošiuos įskaitoms”.
5. Kalnai ir pakalnės aplinkui gyvenančių bendraamžių. Pastoviai draugai, draugai, draugai. O pas mane kiemo draugų nėra. Artimiausi kiemo draugai kituose miesto galuose gyvena.
6. Mažasis labai išlepintas. Mama net petardų nupirko. Man baisu dėl jo ateities. Tuo prasidės paauglystė jam, gėrimai, rūkimai, sexas ir visos kitos nesąmonės.
7. Didysis daug meluoja. Tiek savo mamai, tiek draugams, tiek man. Ir kaip skaudu būna, kai kad ir po mėnesio supranti, kad kažkas buvo grynas melas ir jautiesi užkastas po supuvusiais praeito rudens lapais.
8. Tėvų kontrolė. Mažąjį mama leis į Lenkija. Jap aš pasakyčiau, kad noriu su mokykla į užsienį važiuot, gaučiau moralą, po to skandalą, dar pasityčiotų kaip visad ir baigtusi, mano važiavimai. Nors dabar aš didelis ir palausus mamai kam man dar ir pasas, kodėl nepasitenkinsiu vien kortele asmens, mykiau, mykiau ir galiausiai nusukau kalbą. Didysis, kartais į kitą Lietuvos galą su nakvyne, be žinios, tai bomžu pasijaust mėgsta, na pas paną nakvot viskas ok, bet kai rūbai, gitara, pamokos ir dar velnias žino kas automobilyje, tai jau sooo sorry. Apsileidimas.

Jei tikitės gražios ir saldžio meilės istorijos, galit paspaust tiesiog “back” ir eit ieškot tokios. Čia to neperskaitysit, bent jau ne šitam įraše ir ne šiuo metu. Aš čia sau leisiu pasiguost, nes neturiu kam. Sorry, jei kam nepatiks, mano blogas, mano kiemas ir mano taisyklės. Nors, jei nepatiks komentuokit ir rašykit kas nepatiko.

Seniau, seniau buvo truputį kitaip. Buvo J. kuris per sukastus dantis klausėsi kokia nelaimę turiu, ir kaip mane ji knisa. Prieš porą savaičių buvo “aš ne daktaras, ne man sakyk”, mane švelniai tariant šie žodžiai nuleido į požemius, sugniuždė. Taip išeina, jei draugas tai negaliu pasiguost. Okey. Guosiuos viešai, man negėda.

Kaip rašiau, vakar buvau pas dietologę, kuri man nieko naujo nepasakė, tiksliau aš daugiau galėjau jai pasakyt, nei ji man. Septyni metai patirties duoda savo. Septynis ilgus metus sergu supista cukralige. NE man su ja nėra gerai, NE ji nėra pilnai kontroliuojama, NE tai NE tik mano problema. Dėl to, kad jokios pagalbos iš dietologės negavau imuos saviveiklos. Vaistus mažinu drastiškai. Per puse. Dabar cukraus kiekis kraujyje ties komos riba, geriu vandenį ( nuo ryto jau 4 litrai) ir neisiu į treniruotę, jei nenukris iki normos, o tuo labai abejoju. Tai sėdėsiu namie ir drastiškai žaisiu su savo sveikata. Man niekas nepadeda, nenori padėt. O pagalbos ieškau. Klinikose endokrinologiniam padaro, kad idealios glikemijos būtų, bet valgyt daug, o aš mažai valgyt pradėjau, daug judu ir dėl insulino pertekliaus man svoris auga. Nelabai malonu kasmet +10kg vien dėl supistos nepagydomos ligos. Noriu iš vis laisvės be pompos, noriu tiesiog būt normaliu žmogumi, kuriam nuo sporto ir saldumynų nevalgymo tas svoris krenta. Aš nenoriu būt smilga, bet nenoriu būt ir begemotas. Noriu tiesiog būt savim.
Užkniso skausmas, užkniso adatos ir kraujas.

Kadangi aš susipykusi su savo asmenine lova, ji manęs nemyli. Pati kalta nemaitinu. Taigi mano miegas man rodos baigėsi. Prasidėjo jis nei anksti, nei vėlai, net 1 nakties. Baigėsi ketvirtą. Aš labai daug miegu, labai daug valgau, labai daug tiesiog nieko neveikiu. Na čia aš, bet atsižvelgiant į tai. Aš gyvenu įdomų gyvenimą. Mano dienos ilgos ir įdomios. Kiekviena savotiška, kiekviena vis kitokia.

Vakar. T.y. vakar.

Kas buvo vakar. Atsikėliau 9 ryto, prasivarčiau gal pusvalandį, paskaičiau Erlicką. Dar niekaip aš jo nepribaigiu. Nors ilgas ir skanus skaitymas bus, kai turi keturias jo knygas. Pasiuvinėjau. Siuvinėju n-tąjį skirtuką knygai. Nežinau kam, koks to tikslas, bet ir neieškau jo, aš siuvinėdama atsipalaiduoju? pamirštu kažką? nežinau, tiesiog darau tai kas patinka.

Po to, kas po to. Ai, sužinojau, kad ir kitoje parduotuvėje objektyvo teks laukt dvi ar tris savaites. No, no, no. Man jo reikia kuo greičiau, man kalnai renginių, o be fotoaparato aš ne iš vietos. Na parašiau dar į tris parduotuves. Viena atrašė iš ties greitai, turėjo Kauno salone objektyvą ir filtrus. Yes aš turiu naują žaislą. Penkiasdešimtuką <3 seniau jau reikėjo, bet gyveni ir mokaisi.

Durnas pafilosofavimas: Mano mama tikrai nėra nusiteikusi prieš visą kompiuterinę techniką, kuri mane net už bernus kartais labiau traukia. Nuo aštuntos klasės pradžios (dabar jau dešimtos galas) ji man žada nešiojamą nupirkt, nes M. dažnai ne namie būna, o nuotraukas tvarkyt, video siųst ir šiaip, kad ir dabar mokykloje galėčiau naudot aš jį pilnu pajėgumu. Ja. Aš buvau užsispangus apple. But, išmaniosios karvės išaiškino, kad nereikia tau M. to obuolio gausi gerą asus`ą ar samsung`ą tik žymiai pigiau. Oke, man svarbu nešiojamas ir svarbu viduriai. Kokia viso šito rašymo prasmė? Ta, kad dėl objektyvo reikėjo “pazyst” gal savaitę, ar dvi. O dėl kompo.. Na nesvarbu, bus vasara turėsiu iki tol dar pinigų ir nusipirksiu.

Buvau pas dietologę. Dėl sporto, dėl svorio, dėl cukraligės. Iš ties pats paskutinis punktas svarbiausias. Noriu būt ir gražus, ir sveikas. Tačiau nieko man ten gero nepasakė, į balą 100 lt ką padarysi, nebandyčiau nežinočiau kas ir kaip.

Sporto salė skauda viską, bet maloniai. Salėj per daug veidrodžių. Per daug M. mato save iš visų kampų. Ps. salėje yra bernų

Po treniruotės nuvažiavau objektyvo. Gavau viską. O dėl to, kad M. veiklos visos viršuje išvardintos neužteko, tai dar į koncertą. Aišku ten likau pastebėta dėl fotiko. Vingelis mane prisimena o.O tik nepataikė iš kur. Po to pasakiau, tai net žiūrėt į mane bijojo Devynių jūrų baubas esu Šiaip miela. Daug gitarų. Vienas teletabis. Pora matytų veidų.

Viešasis transportas dešimtą nakties labai dažnai važiuoja ir šiaip kažkokia antipatija jaučiu iš naktinio gyvenimo.

Laukiant autobuso mačiau avariją. Tokia ir avarija. Bučkis. Sako juk, jog velykos artėja.

Pareit tamsoj namo misija įmanoma. Einant prisiminiau, kai vasaros viduryje, einant namo devintą vakaro, gavau kalną sms`ų. Kur aš ir ar man viskas ok. Damn, man vaikščiojimas patamsyje slabotkėje jau norma tapo. Dvidešimt min ir viskas. Kuo mažiau mašinų tuo geriau.

Grįžus. Ne ne šlapius batus nusiėmiau, ne nenusitraukiau sijono, su kuriuo sušalau, o įsijungiau kompą. Ne aš tikrai neturiu priklausomybės. Tikrai. Tikrai.

Pasirodė keista, kad naktibalda Nr. Du nuėjo miegot prieš “šventą laiką” 00.00. Bet vis tiek miela parašius sms 16 valandą, atsakymą gaut emm nu 23 vakaro/nakties.

Miegas.

Apibendrinant: nors oras daugiau nei šū*****, bet diena nusirovus. Kuo daugiau tokių.

Atsibudau ir nesimiega. Viskas man jau nauja diena.

Kaip reguotumėt, jei 4 ryto gautumėt sms: “pasiilgau” iš žmogaus, kuris puikiai žino, kad keliuosi apie 12 dienos. Ne čia ne aš toks miegotojas puikus. Čia aš parašiau. Įdomu, kaip sureaguos.

pusė to, ką parašiau yra šlamštas
pusė to, ką išgirdai yra tik spėlionės

Šiandien manęs tik pusė. Kita pusė liko lovoje su prisiminimais. Su potyriais, kuriuos iš šita pusė sėdinti prie kompiuterio jaučia ir prisiminus šypsosi.

• Nes, padėjus galvą ant peties, to didelio, šilto peties, pasaulis bent akimirką pasidaro mažas.
• Nes, nes išgirdus tą banalų ir dažną savo vardą iš brolio lūpų, ne ne iš lūpų, iš širdies. Tas vardas pasirodo visai nieko.
• Nes, pasakius, kad mes brolis ir sesuo visi kol kas, visi iki vieno ieško panašumų, bendrų bruožų. Tai miela. O kai supranta, kad liko patrollinti, tada ir supranta, kuo mes panašūs. Yra ištarti tokie žodžiai: “Va čia tai sesuo, ne kiekviena pana sutiktų taip su 5 bernais iki vėlumos sėdėt, šnekėt apie kompus, arba tiesiog žiūrėt kaip jie žaidžia. Juk jai greičiausiai matyt nuobodu. Pavydžiu tau Moncės.” Šitų žodžių aš neturėjau girdėt, aš jų ir “negirdėjau”.
• Nes jis kvepia savim. Tas kvapas man suteikia saugumo jausmą.

Nežinau kaip visą tai paaiškint. Bet jis mano pusė. Aš jo pusė.

Kartais kai M. guli lovoj ir galvoja, kuri siena nusipelnė gaut iš galvos. Tas kažkas parašo tą nuvalkiotą ” ką tu” arba eilinį “nusipirkau kompą” Ech tai miela ir praskaidrina mano rutiną.

Juk kiekvienas žmogus turi savo namus.
O už namo langų, niekur nėr vienišu.
Turi tėtį mama, turi rytą diena.
Paukštis turi sparnus, medžio šakos - lapus.
Turi kvapą gelė, žiogo dainą - žolė.
Lietų turi dangus. Jūros turi laivus…

Ei. Žmogau.

Ei, žmogau, tu juk gyveni taip, kaip stovi
Nuo pat šios dienos įkūrimo pradžios

Ei. Žmogau. Kur tu. Žmogau. Su kuriuo būtų smagu bendraut, su kuriuo būtų kažkas ne taip, kažkas keisto ir nepaprasto. Su kuriuo būtų ne taip kaip su visais kitais likusiais.Su:

• Dija - abi daužytos, trankytos ir šiaip bomžams prijaučiančios.
• Indrė - tiesiog mėsa, seniau man buvo asmenybė. Dabar? Klasiokė. Tik tiek.
• Martynas - tiesiog senas vaikystės draugas.
• Juozapas - neaiški persona, atsiųsta iš visatos, kad palaikytų su manim ryšį. Per daug viskas su juo gerai man.

O kiti.. Kiti, kai kurie nematyti niekada, kiti pamiršti, o kitiems tiesiog nesinori rašyt ir šnekėt, nes žinai, kad nebus apie ką.

Kas man yra asmenybė?

Man asmenybė yra tas žmogus, kuris turi savo nuomonę, tas kuris pamatęs naują skudurą nebėga į turgų pirkt, vien dėl to, kad visi turi. Asmenybė tas, kuris daro tai kas jam patinka, ir nekreipia dėmesio ar tai kitiems patinka ar ne, aišku neperžengdamas ribų. Tas kuris nesekioja žodžių “populiaru” ir “madinga”, o pasikinisa šiek tiek giliau..

Ei, žmogau, niekada niekada nekaltink gamtos
Ji viskа padarė - dabar tavo eilė

Tiesiog, Žmogau. Nuo tavęs daug kas priklauso. Manau koks riebus 70 procentų priklauso viskas. Kaip tu atrodai, kaip tau sekasi bendraut. Kaip tu reaguoji į aplinką. Kiek jausmų parodai aplinkiniams. Viskas priklauso nuo tavęs, Žmogau. Žmogau, nebijok rizikuot. Nebijok šypsotis, ir spinduliuot džiaugsmu. Ties spinduliai, tos liepsnelės akyse žavi.

Išsaugotas blog`as prieš keletą vakarų. Taigi keliu į viešumą. Gal kam pasirodys įdomu paskaitinėt.

Ar tai kažkas neįmanomo, ar tai kažkas nepaprasto? Ar mano aplinkoje nėra vaikino, kuriam patikčiau. O gal aš keliu per aukštus reikalavimus jiems? Pas mane gal tai ne reikalavimai daugiau, o norai, ko norėčiau. Tačiau norai ne ligos, jie praeina. Viskas gyvenime praeina. Bet..

Ar sunku rast žmogų, kuris.. kuriam:

• nebruktų man savo tikėjimo, aš ateistė gynaveislė, juk nesiuntinėju aš kitų tikėjimų žmonių, kiekvieno pasirinkimas kuo tikėti.

• negertų, ar bent “nešvęstų” kiekvienos dienos, tuo toliau tuo labiau prarandu viltį, kad tokių egzempliorių dar yra. Nors esu savanoriškai abstinentė, šešiolikos su puse ir niekada neragavus jokio alkoholinio gėrimo. Daugumai tai yra kažkas nenormalaus.. Kaip tai nauji be šampės? Kaip tai gimtadienis be vyno? Tiesiog aš to nebandžius, o dabar nereikia. Turiu tvirtą nuomonę apie svaigalus, kol kas dar niekas neįrodė, kad gert ir svaigintis osum.

• didelis pliusas būtų, kad nebūtų rūkimo. Jei būtų, padėčiau mest. Tai kenkia.

• kad bernas tik sužinojęs, kad esu priplaukus geek`erė neišsigąstų, o kaip tik šnekėtų su manim apie kompiuterija, žaistų su manim žaidimus. Juk manau tikrai būtų gud, laimėjus ar šiaip tiesiog pažaidus žaidimą su mylimu žmogumi, pasibučiuot, ar kažką daugiau.

• Nebijotų knygų. Gali pats neskaityt, bet jei aš skaitau, tai prašau gerbk mano pomėgį ir nesišaipyk.

• Man iš tikro visiškai nėra svarbu, ar jis su manim prie savo draugų būtų kaip su pana, ar kaip su tiesiog drauge. Manyčiau antras variantas būtų tik geresnis, na man asmeniškai yra įdomiau bendraut su žmonėmis, nei apsikabinus vieną “asilą” ir pastoviai su juo bučiuotis, vien dėl to, kad va žiūrėkit ir pavydėkit.

• Priimtų mano ligą. Tikrai dėl įsimylėjimo nesiruošiu slėpt cukraligės. Kaip atrodytų, jei kavinėj į tualetą eičiau ir ten ilgai sėdėčiau ir vaistus leisčiausi, juk anksčiau ar vėliau vis tiek sužinos. O tada gali būt blogai, juk slapukavimas ir melavimas nėra geras dalykas. Tai skaudina. Ypač išsiaiškinus, kad tau artimas žmogus melavo.

• Nebijotų su manim trankytis po Lietuvą, po miestus, po pievas. Kad ryte prabudus ir parašius: “Žinai saule, šiandien oras geras, varom į kokią Nidą ar Šiaulius” gaučiau, kokį: “ok, 9 stoty”

• Kad galima būtų pašnekėt retkarčiais intelektualiomis temomis. Na, man intelektualios temos, tai ne tai ką šiandien rodė per žinias, ar ką parašė “15min”, o kažkas didesnio mąsto, ne tik Kaune, ne tik Lietuvoje.

• Neišsigąstų mano keistų norų, aš jausčiausi su juo saugi, todėl ir ant stogų, ir tamsiu miestu turėtų pasiryžti pasivaikščioti.

• Kad nebūtų mažybinių formų, na kartą, ar du viskas atleistina, bet ne ištisai. Man visi tie: “saulyte”, “uogyte”, “žuikuti”, “meškuti”, o ypač Monikutė labai nepatinka. Man geriausi kreipiniai iki šiol: “pupa” “meškinai” ir tiesiog Monika.

• Mokėt patylėt kartu.

• Turi mokėt nusileist man taip, kad aš to nepastebėčiau. Nes kas per daug, tas nesveika. Turi mokėt padaryt, taip, kad ne tik jis gautų į kaulus mušantis, ar žnaibantis, bet ir aš pajusčiau tą jausmų kreivę.

• Kuo mažiau dovanų ir gėlių. Kuo mažiau. Geriau jau lai ateina su morkų puokšte iš daržo parautų, nei su tuzinais gėlių. Dovanos? Retkarčiais, esant progai maloni smulkmena nustebina ir pradžiugina, bet.. Jau geriau tus pinigus, kuriuos leidžia dovanoms, pasiimtų ir vaikštant mieste su manim išleistų obuoliams, sultims, šokoladui, arbatai. Man tai irgi yra dovanos, tai irgi teikia džiaugsmą. Kartais net didesnį, nei kokia knyga gauta gimtadienio proga. Tačiau kol kas, tenka man apmokėt visus maistus, o draugai pasitaiko valgūs. Kai netaupiau pinigų buvo ne gaila, o dabar kažkaip pradėjau mažiau nusileist, kad va atvarau, tai atvešiu ėdesio.

• Daug bučiuotis, bučiuotis, bučiuotis, daug bučiuotis.

Tai nėra kažkoks reikalavimų sąrašas, bet jei bent vienas atitiktų iš sąrašo punktų, būtų geriau, nei visiškai nieko. O galbūt pamilsiu visiškai kitokį, visišką priešingybę visam tam, ką surašiau viršuje.

Išvaizda?

Man ji nėra svarbi, šiandien patiko mėlynakis, ryt rudakis, vakar ryžiką gražų mačiau, o šiandien blondiną. Svarbu atkreiptas dėmesys, o ne išvaizda ar kūno sudėjimas.

Labai noriu meilės, labai noriu vaikino, bet bijau sudegt. Nežinau iš kur jis galėtų atsirast, iš kur išlįsti.

Vakar ir šiandien jaučiuosi maža. Jaučiuosi hipė. Gėlių vaikas. Gėlių grizlis.

Šiandien treniruotė, jaučiaus kaip vaiduoklis, visai be jėgų.

Gerą pusdienį su Dija pas mane sėdėjom, bardakas pas mane kaip visada, viskas krenta, lūžta ir etc.

Vakar parašiau draugui poemą, net ne poemą, o romaną, visą cielą romaną. Noriu, kad atrašytų, deja. Deja ignoruoja. Skaudu, bet išgyvensiu.

Sapnavau pošlus sapnus, blogiau nei košmarai.

Ryt pas daktarus.

Gyvenu.

Nors nelabai. Kažkokia pašvinkus dvėselėna jaučiuos.

Iš pokalbio skaipe..

Sakiau ir sakysiu. Niekas manęs nepažįsta, net ir tu. Jei manai, kad žinai apie mane viską. Klysti. Jei žinai kas darosi mano viduje ir galvoje. Klysti. Vienintelis žmogus, kuris mane pažįsta, esu aš pati. Kartais ir tas žmogus klysta. Net ne kartais, o pastoviai. Aš mokaus gyvent. Jei neklupčiau ir eičiau vien tiesia per gyvenimą, tada būtų blogai. Deja, manęs niekas nepažįsta. Aš daug ką nutyliu..

Pasikeičiau numerį, atvarčiau naują lapą savo asmeniniam gyvenime. Deivis nebeturi mano numerio, ramuma.

Man šiandien skauda. Skauda širdį, skauda galvą. Širdį, nes persistengiau sporte ir kankina pavasaris. Mano mažą ar didelę širdelę kankina pavasaris. Negaliu viešam transporte nesusirast “aukos” ir nesiseilėt. Du nukillinti, o vienas pasidavė ir sėdėjom abudu raudoni su šypsenom. Buvo gera žiūrėt į jo rudas akis. Tikiuosi, kada laisvėj ar autobuse kokiam jį vėl sutikt ir atpažint. Prieičiau ir pasakyčiau ką nors.

Kai man skauda, aš save guodžiu daiktais. Atleiskit man, aš Monika. Atleiskit man, aš geek`ė.

Šiandienos aukos mano širdagraužio ir galvagraužio. Wtf durnai skamba. Bet taip yra.

1. Hoya filtrų rinkinys (UV, Circular PL, NDx8)
2. Pentax blenda 52mm objetyvui (universalui)
3. Pentax blenda 58mm objetyvui (macro)
4. Adobe Photoshop`o atmintinė
5. Kompiuterio konstravimas ir remontas. Stasys Kirdeikis.
6. Naujas Computer active mėnesinis žurnalas.
7. Naujas Computer active plius apie planšetinius kompiuterius.

Šiandien į pasaulį žvelgiu pro rūgščių apelsinų sulčių stiklinę. Pastebėjus kaip dailiai saulė žaidžia su stikline nusišypsojau.
Atsikėliau kaip visada savo laiku. Aštuntą ryto, taip taip, dabar atostogos ir panašiai. Mano dienos rėžimas jau senai išsibalansavęs. Bet kol nebloga ar miego trūkumo nejaučiu gyvenu taip ir toliau. Dienos misija:

• nusigaut iki treniruotės
• pasipildyt mieste nuolatinį
• nusipirkt trūkstamų siūlų siuvinėjimui
• skaičiau, kad maximoj nuolaidos rinkiniams siuvinėjimo, taigi man būtinai reikia
• skudurkėje kokioje rast dar sijonų, turiu naują priklausomybę..
• nusipirkt pašto ženklų ir išsiųst atvirukus į pasaulį..
• grįžt namo neperpūstai.

Viską išskyrus sijonus ir rinkinius padariau. Dar užsakiau naują objektyvą fotikui, pora blendų ir filtrų. Pomėgiai reikalauja aukų. Objektyvą mama apmokės, o kitus žaislus pati. Svarbu nepersistengt, nes taupaus nešiojamui kompui ir noriu iki vasaros pradžios susitaupyt. Sunkiai, bet judu į priekį, svarbu ne atgal.

Pavydžiu broliui, sportuoja ir svoris krenta padoriai, o pas mane velnias žino kas darosi, nu krenta, krenta, bet ne taip kaip pas jį. O pavydžiu žiauriai. Du užsikačialinę mikimauzai

Labai noriu pavasariško oro, tos saulytės glamonių. Gulėt ant soboro, ten ir verkt, ir juoktis, ir bandyt skraidyt. Juk jei nemoki skraidyt, negyveni. (Žuvėdros išmintis)

Aww marškiniai <3

Aš tikrai, tikrai, tikrai nedepresuoju, jei kam taip atrodo, Aš tikrai nesu pesimizmo pripildyta būtybė. Tikrai nesu nusivylusi gyvenimu. Tiesiog man šitas pavasaris kitoks, nei buvę visi 15. Kitoks potyriais ir pojūčiai, kurie gąsdina, kurių aš nenoriu prisileist. Man buvo gerai be meilės, be visų tų seilių. Kodėl, kodėl taip norisi to, ko niekada neturėjau ir net nėra ką turėt. Nėra ką mylėt. Nėra ką įsimylėt, ką pamylėt. Dabar gulėjau ir galvojau, vietoj to, kad aš čia į tas lubas žiūriu, galėčiau su kuom nors, kur nors leist laiką. Tas laikas pralėks, nebesugrįš. Galėtų pralėkt ir tas noras meilės. Man nepatinka.

Meile, nebekankink. Man tavęs nereikia. Eik ieškot laimingų porų.

Geriausios pasakos prieš miegą, blogai apie kompus.

Geriausias laikas sėdėt tarp išardytų kompiuterių ir bandyt atgal sudėt.

Esu maža geek`erė, nelabai vykus, nelabai išėjus. Tačiau beproto įdomu man, kompiuteriai, fotoaparatai, kameros. Kažkas tokio, ko žodžiais sunku apibūdint. Gal daugiau kol kas programčikė ir piratė, nei kompų skerdėja iš manęs, bet aš tikiuosi, gal kokią dieną, galbūt visiškai be progos gaut seną pc`iuką, kurį galėčiau ardyt, dėliot. Vienu žodžiu gadint. Daugumai labai keista, kad pana ir kompai. Juk pagal visus standartus turėčiau net antivirusinės neturėt kompiuteryje, o kas yra HTML kalba, kas yra BIOS`as net nežinot. Atleiskit, mano galvoj yra kažkas perdegę, kažkokie laidai, kurie yra atsakingi už normalumą, už susitapatinimą su pilkąja mase.

Sorry kaimynai po lova ar spintoj besislepiantys baubai. Man reikia roko, man reikia trankios muzikos. Kuo daugiau triukšmo, kuo daugiau būgnų. Šiandien savo bardus pasiunčiau velniop. Lai poilsiauja. Tie kur tik dainuoja, lai poilsiauja. O tas kur ir kalbėt moka, lai patyli, lai nerašo, lai atsiknisa nors trumpam. Kai man jo reikia tai vos ne “dusk nx” aš turiu reikalų, o kai jam reikia tai Monikute, atrašyk.

Šiandien laisvėj per daug dėmesio, per daug pažįstamų. Vienu momentu norėjau, kad suolas prasiskirtų. A. su Sibile slankiojo. Neprasiskyrė tas suolas po velnių, bet ir nepamatė manęs. Krišnaitai, ar kaip jie ten vadinasi, dainavo, mojavo. Kada nors papasakosiu apie juos daugiau. Man vienas pažadėtas kaip vyras, kai 18niolikos sulauksiu. Su draugeliu vos ne iki ašarų, kad turėsiu vyrą su sijonu.

Žmogus, kuris sako, kad bendravimas su manim yra osum ir viskas čiki, vos ne būkim pora. Nematęs jis manęs, aš jo tik foto. Tris mėnesius aš tik iš nuobodumo ir noro bent pasirašinėt atrašau. (Kiaulė aš ane?). Šiandien vėl jis girtas, o man kaip visiškai abstinentei tai visiškai nepatinka apsireiškė mano telefone:

D: ką ryt veiksi? M: Nieko. D: tai ko taip nuobodžiai? neisi į bažnyčią?

Aš.. Aš.. Aš į bažnyčią? Į pamaldas? No, no, no.. Jokių bažnyčių, jokių išpažinčių. No.

Nors atrodau kaip laukinė, niuniuoju senas geras dainas, vis tiek kažkas ne taip. Bet jau geriau laukiniai prie kompo, nei mirštanti gulbė lovoj apsikabinus šlapią nuo ašarų pagalvę. Kiekvienas savo durną savijautą užpildo skirtingai. Aš šiandien laukinė.

Žuiki kur tu, aš šiandien alkana.

Sėdžiu dabar apgaubta kompiuterio ekrano skleidžiamos šviesos. Gavau net gabalėlį picos iš brolio gimtadienio. Telefonas cypia, kad reikia pakraut. Bet neturiu jėgų pasikelt nuo kėdės, susirast pakrovėją ir pasikraut. Lai cypia. Išjungė drastiškai brolis visas lempas. Man ir tamsoje gerai, bet nemanau, kad ta valanda sėdėjimo tamsoje atpirks tas naktis, kai sėdžiu iki pat ryto prie kompiuterio, kai galvoju ką padaryt, ką paskaityt. Ir visur juk elektra.

Nenoriu rytojaus, tos visos nesąmonės su melais ir apgaudinėjimais. Man tai labai nepatinka. Noriu išsijungt parai. Noriu.. Bet norai ne ligos, norai praeina.

Gyvenime praeina viskas. Jausmai, žmonės, nuotaikos. Noriu, kad praeitų pora žmonių. Tiesiog nebegaliu jų matyt, girdėt, klausyt juo labiau. Sunku, kai nemoki pasakyt NE. Sunkaus būdo aš esu. Nemoku pasakyt, ne, ar eik nx. Visada stengiuosi su visais sugyvent, su visais draugauti. Noriu būtent dabar, būtent šiuo metu. Kad D. išvažiuotų ten kažkur gyvent, ir nebesvajotų apie mane. Kad M. ar A. parašytų, netyčia parodytų norą pašnekėt. Kad J. arba atvirstų į žmogų, arba visiškai taptų vaiduokliu. Tarpinis variantas man netinka.

Šiandien man šalta ir viduj ir išorėje.

Tikras brolis turi paną. Zajabys Monce, tu netikėlė. Aš taip ir sakiau, kad jaunėlis pirmas susiras paną, pirmas gaus visus malonumus. O aš eilinį kart graušiu save ir pavydėsiu.

Tragikomedija, o ne gyvenimas paskutiniu metu pas mane. Tai linksma, tai liūdna, tai atrodo pilna jėgų, tai net pakilt iš lovos jėgų neturiu. Keisti pojūčiai. Keistas dalykas ta paauglystė. Sako praeina visiems ji. Bet manęs šitoks “guodimas” visiškai neguodžia ir neramina. O kas toliau, kas toliau po paauglystės? Dar daugiau atsakomybės už savo veiksmus, dar daugiau žmonių, dar daugiau išbandymų. Visko tik daugiau. Galbūt aš kvaila, ar tiesiog mano mąstymas yra kitoks, bet aš bijau suaugt, bijau sėst už vairo, bijau universiteto, bijau darbo, o labiausiai bijau santykių su priešinga lytim. Mane jie gąsdina ir atbaido. Bijau nudegt, bijau sudegt. Žinau, kad nemokėsiu su “JUO” elgtis, žinau, kad drebėsiu visa vien šnekantis su juo.

Šiandien sakė snigs. Nesninga. Nudobt Šuliją. Išsitraukiau iš spintos dar vienus marškinius. Šį kart apgaudinėsiu save. Būsiu žalia. Dažniausiai pagal nuotaiką rengiuos, bet šiandien tikrai rytas nebuvo toks žalias ir ryškus. Tačiau reik įpūst sau į smegenis daugiau pozityvo, kartais knisa būt optimistei, kuri dažnai sau tyliai šnabžda “rytoj viskas bus gerai”.

Treniruotė, laisvės alėja, biblioteka ir.. Nežinau kaip pasisuks diena.

Iki vakaro, M. Galvoje sukasi pora temų apie ką dar noriu pablog`int. Šiuo metu per dieną vienu įrašu neapsiriboju. Reikia išsiliet.